Įgimtų pykčio raiškos būdų nėra. Vaikai verkia, kai jaučia bet kokį diskomfortą, tame tarpe ir pyktį. Griūti ant žemės, šaukti, muštis, žnaibytis, prasivardžiuoti, daužyti galvą į žemę vaikai išmoksta – iš aplinkos, iš netyčinių savo patirčių. Jei tai nors kiek diskomfortą palengvina – elgesys kartojamas.
Pyktis. 4 diena
Kita vertus, agresyvi pykčio išraiška nėra naudinga grupei ar net visai visuomenei. Jei kažkas reiškia pyktį kaip tinkamas – visų pirma, nesaugomi kiti visuomenės nariai, o be to, empatiškai pyktį patirti taip pat reikalauja daug jėgų ir dėmesio. Pyktį ignoruoti sunku. Todėl egzistuoja įvairios taisyklės, įstatymai, normos ir “sveikas protas”, kurie riboja galimas pykčio apraiškas. Pavyzdžiui, nėra leidžiama mušti kitą žmogų už tai, kad ant jo supykai. Visų šių taisyklių yra mokomasi, jos nėra nei įgimtos, nei savaime suprantamos – bet tam nereikia ir didelių pastangų, tai nėra “raketų mokslas”.