Month: July 2023

Sunkiausias žingsnis dorojantis su skaitmenine priklausomybe – pripažinti, kad ji egzistuoja. Toliau viskas bus paprasčiau. Dažnai tam reikia aplinkinių įsikišimo, klausimo ar kritinės situacijos. Be to – dažniausiai fokusuojamės į tai, kaip technologijos padeda, kaip nieko nepraleidžiam ir visur sudalyvaujam (lyg ir vadinasi, kad esam labai reikalingi). Bet tokių pateisinimų yra beveik visoms priklausomybėms. Priklausomybės neigimas jos nei sprendžia, nei gydo. Kaip žinoti, ar turit? Jei netekę savo ekrano, stipriai susijaudinat, nors realiai jokios bėdos dėl to nebus – tai jau ženklas, kad priklausomybė yra.

Labai stipriai pasireiškia ir gyvenimą veikia priklausomybė nuo pornografijos. Technologijos pornografijos pasiekiamumą labai palengvino. Kaip ir su kitomis priklausomybės formomis, pornografijos žala savaime yra diskutuotina, kaip ir pati riba tarp erotikos ir pornografijos – čia daug ir asmeninių, ir socio-kultūrinių aspektų. Priklausomybė formuojasi tada, kai pornografija tampa aukščiausio prioriteto veikla, dėl kurios aukojami santykiai, darbas, sveikata, ir tai atneša esminių nepatogumų arba problemų gyvenime. Kadangi tai stipriai hormonais pastiprinama veikla, jos fizinė priklausomybės dalis tampa reikšminga ir sunkiai įveikiama. Čia svarbu ne tik “nuspręsti nežiūrėti”, bet ir rasti pakankamai prasmingus ar malonius pakaitalus, ir dėti pastangas į aktyvų jų pasirinkimą. Fizinis aktyvumas čia puikus kandidatas pakaitalui.

Kiek labiau specifinis atvejis, kai skaitmeninės priklausomybės labiausiai įsitvirtina pirkimuose. Svarbi prevencijos priemonė – riboti matomas reklamas, kurios labai stipriai paskatina impulsą pirkti. Naršyklėje įgalinkite iššokančių langų blokavimą, jei turite galimybę – naudokite “ad blocker” tipo programinę įrangą arba tokią funkciją turinčią programinę įrangą. Nereikia savęs graužti dėl to, kad sunku atsispirti – reklama šiandien naudoja labai daug labai sudėtingų mechanizmų tam, kad patraukti dėmesį, ir atsispirti jai tikrai nėra kažkas paprasto. Geriau padėkite sau tuo, kas yra prieinama.

Sąmoningas prioritetų nustatymas ir naudojimas – irgi labai gelbstinti praktika. Įvardinkite, jeigu reikia – užrašykite, kas jums yra svarbi, prasminga, reikalinga, maloni veikla, kuriai norite skirti laiką. Kuo būtumėt patenkinti, vakare peržvelgdami tai, ką nuveikėte? Ar su malonumu sakytumėt – dvi valandas gulėjau ant sofos ir skrolinau telefone? Jeigu taip – tai matyt ir nėra problemos. Jei ne – kas tai būtų? Norėtumėt tvarkytis, mankštintis, skaityti, mokytis? Visiškai nesvarbu, kas tai yra – svarbu, kad tai aiškiai žinote ir padėsite sau tos veiklos imtis: matomoje vietoje pasidėsite sportinę aprangą, valymo priemones, knygas, pažadėsite sau, kad skirsite tam bent dešimt minučių, ir jeogu tikrai tokrai neturėsote jėgų tam, įada imsitės telefono – bet paprastai taip nenutinka. Duokite sau šansą.

Būkite pasiruošėlę savo laisvalaikiui. Turėkite idėjų, ką veiksite, kai baigsis visi “reikia”. Jau kuris laikas girdžiu vis kartojamą “pasėdėti, paskrolinti” kaip trokštamo laisvalaikio apiibrėžimą. Jei tai planuojate, tai taip ir įvyks. Jei taip jums nepatinka – tai jums reikės daugiau idėjų. Duokite sau bent šansą pasirinkti kažką kitką. Tas kažkas turėtų būti ne sprendimas jau su telefonu rankose, bet sprendimas gerokai anksčiau. Turėkite jums malonių ir prasmingų užsiėmimų sąrašą, ir jį vykdykite nepaisant noro pasii.ti telefoną. Suprantu, kad paprasta pasakyti, bet tai ir nėra paprastas darbas.

Mažas, bet galingas įrankis: padėkite į šoną telefoną valgydami. Žiūrėkite į savo maistą, kalbėkitės su kitais, žiūrėkite pro langą ar tiesiog galvokite. Jums nei reikia, nei būtina, nei svarbu valgant žiūrėti į ekraną. Blogiausia, kas nutiks – pajusite, kokio stirumo įprotį turite. Bet iš esmės nereikia eni tokio įpročio, nei jam tarnauti.

Vienas iš svarbių higienos darbų – išjungti visus nesvarbius aktyyviuosius pranešimus (tuos, kurie iššoka, pypteli, suvovruoja ar kitaip praneša, kad gavote laišką, kažkas įkėlė naują postą, “palaikino” jūsiškį ir panašiai. Pagalvokite paie kiekvieną jų – ar jums gyvybiškai svarbu tai sužinoti iš karto? Jei sakote “tada aš geriau jausiuos”, tai tikrai reiškia, kad nėra būtina, ir kad tai priklausomybės formuluotė. Jei jūs dirbate greitosios pagalbos skambučių centre, jums būtina išgirsti kiekvieną skambutį. Jei jūsų poreikis nė iš tolo nepanašus, nesusijęs nei su jūsų sveikata,nei su gyvybe – tada jis drąsiai klasifokuotinas kaip nebūtinas. Viską spėsite pamatyti vėliau, kai tam planuotai skiraite laiko.

Vienas paprastas, bet geras būdas “netrigerinti” savo priklausomybės – ugdyti įprotį neturėti telefono rankoje nuolat. Grįžę namo, padėkite jį ant stalo, ant palangės – ne ten, kur galėtumėt greitai pasiekti. Nepulkite iš karto reaguoti į impulsą ką nors pasitikrinti ar pasižiūrėti telefone. Kuo ilgiau laiko praleisite be telefono rankose, tuo silpnesnis bus impulsas.

Geras būdas padėti sau iš racionalios pusės – blaiviai apsvarstyti savo lūkesčius dėl reagavimo laiko. Pasakykite sau, kas konkrečiai nutiks, jei tuoj pat neatsakysite į žinutę, laišką ar nepamatysite posto. Ne apie tai, kad jums kils didelis nerimas, bet kokį realiai nuostolį ar žalą patirsite. Dažnai tai situacijos katastrofizavimas, bet jis nebūna labai tikslus situacijos vaizdas. Tarkim, dažnai galvojam “jeigu tuoj pat neatsakysiu į laišką, man bus viskas”, o ne “jeigu tuoj pat neatsakysiu į lašką, mane išmes iš darbo”. Antra mintis iš karto atrodo nerealistiška ir nebekelia tokio nerimo. Dažniausiai tenka pripažinti “iš tiesų tai nebus nieko”.