Vidinis pasipriešinimas pripažinimui, kad priklausomybė egzistuoja – irgi labai svarbus dalykas. Ženklai, kurie gali padėti atpažinti, kad priklausomybės versiją vis tik reiktų apsvarstyti, gali būti ir ne visai nuspėjami, pavyzdžiui: gėda ar kaltė įvardijant, kad leidžiame laiką prie ekrano; melavimas arba slėpimasis naudojantis ekranais; naudojimasis pavojingose situacijose, pavyzdžiui vairuojant; stiprus abstinencijos (ar tiesiog trūkumo) jausmas, netekus galimybės naudotis telefonu.
Aš nuo savęs noriu pridurti ir klasikinį “aš bet kada galiu sustoti”. Kas gali, tas ir sustoja. Jei nesustoja – vadinasi noras yra stipresnis. Visada galima klausti ir dar – “kas čia blogo, juk negeriu, nesimušu”. Taip, jeigu gyventi netrukdo – nieko. Bet dažniausiai trukdo.