Month: April 2023

Visos šios man nuostabiai kitokios temos apibendrinimas:

• Buvimas su savimi yra kankinanti vienatvė tik tada, kai atsisakome pripažinti buvimo vienam privalumus – nepriklausomai nuo to, kar vienatvę renkamės sąmoningai, ar esame priversti būti vieni
• Buvimas atskirai didina empatiją, produktyvumą, kūrybiškumą, psichologinį atsparumą, laisvės pojūtį, leidžia geriau pailsėti, dėmesingiau planuoti savo gyvenimą ir pažinti save. Vaikams buvimas su savimi padeda kontroliuoti ir spręsti probleminį elgesį.
• Priimkite buvimą su savimi kaip dovaną, kaip galimybę, neugdykite įpročio iš karto šią dovaną išmesti lyg nereikalingą dalyką.

Buvimas su savimi yra gerokai geresnė poilsio forma, negu bet kokia veikla su kitais. Vien tik informacijos srautas, reikalingi kompromisai ir dėmesio paskirstymas yra pakankamai daug reikalaujantys dalykai, kad tai būtų jėgų reikalaujanti, o ne jėgas atstatanti veikla. Labai pavargus tikrai vertėtų svarstyti tik poilsį vienam, neieškant kompanijos.

Vienas iš didžiausių buvimo su savimi, buvimo vienam privalumų – geresnis savęs pažinimas. Mes patys esame geriausias savo draugas, mama ir tėtis, ir visa plati giminė viename, didžiausi savo motyvatoriai, geriausi pagalbininkai ir guodėjai. Mes patys savęs niekada nepaliksime, nei bėdoje, nei džiaugsme. Žinoma, ir dėl to, kad tai techniškai neįmanoma – bet jeigu ir taip, tai ar nevertėtų susipažinti su savo geriausiu draugu kiek įmanoma geriau? Dėja, per mažai kreipdami dėmesio į save pačius ir per daug – į kitus, vis tik savęs iki galo nepažįstame taip gerai, kaip turėtumėm.

Dar viena citata, kuri man suskambėjo kaip labai taikli: “Meilei reikia meilės sau, o meilei sau reikia vienatvės”.

Mano atrodo, kad nemylint savęs, mylėti kito iš tiesų nesigauna, gaunasi tik geriausiu atveju kabėti ant kaklo, kelti reikalavimus, sekioti ir patirti įtampą. Tam, kad gimtų ramus, giedras, atviras, pasitikėjimu paremtas santykis su kitu žmogumi, visų pirma reikia jaustis saugiai vienam, o ne ieškoti saugumo kitame. Tikrai jaučiu šimtmečių romantikos sampratos spaudimą, kad mes meile vadinome ne tai. Gal iš tiesų meilė ir yra pozityvus išprotėjimas ir priklausomybė, o tam, ko mes iš tiesų ieškome, vardo dar neturime?

“Meilė kitiems nepakeičia meilės sau” yra citata, kuri man labai patiko, Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia vienatvės, nes nežino, nesupranta, nėra įpratę maloniai leisti laiką rūpindamiesi savimi. O tai labai reikalinga. Kaip laistyti savo gėles, pilti degalus savo automobiliui ar galąsti savo peilius. Ne, nėra geriau vietoj to pasirūpinti kitais. Pervargęs, išsekęs, perdegęs pagalbininkas iš tiesų sukuria daugiau rūpesčio kitam, negu kad iš tiesų padeda. Todėl jeigu norime būti kitiems naudingti, pratintis padėti sau ( o dažnai ir – visų pirma sau) yra labai svarbi kryptis.

Pozityvią vienatvę dažniau patiria introvertiško tipo ir psichologiškai brandesni žmonės. Vienatvę dažniau patiriantys žmonės dažniau kalba apie tuštumos, nepilnumo, trūkumo jausmą. Vienas iš būdų šią tuštumą “užpildyti” – ne siekit būti laimingu (nes tai atskira didelė ir komplikuota tema), o siekti būti aktyviu. Veikti, užsiimti, dalyvauti, planuoti. Tuštuma mūsų suvokimo ir dėmesio lauke nėra suskirstyta dalimis, jei joje bus pilna kažko, tai buvusios tuštumos greičiausiai bus užpildytos.

Panašu, kad labiausiai buvimo atskirai virsmą į kankinančią vienatvę ar malonų buvimą savimi veikia tai, kaip mes vertiname akimirką. Jei mums atrodo, kad taip neturi būti, taip negerai, jei trūksta idėjų, ką veikti, jeigu per daug baisu tai, kas dedasi mūsų pačių galvose, jeigu trūksta pasitikėjimo savimi net ir mažuose sprendimuose, jei būtinai reikia aplininių pritarimo – tada vienatvė, žinoma, slėgs. Tačiau jei vertinime daugiau dėmesio skiriame veiksmų laisvei, norimam ramybės ar stimuliacijos lygiui, sau tinkamiausiam komfortui – tada buvimas savimi tampa pozityvia vienatve. Todėl spręsti labiausiai reikėtų būtent šį vertinimo procesą, ir jame galimai atsirandančias klaidas. O tada jau imtis veiksmų stiprinant teisingas mintis ir prieštaraujant neteisingoms.

Kompanija vienatvėje nebūtinai yra kiti žmonės. Naminių gyvūnų turėjimas, priežiūra, bendravimas su kitas naminių gyvūnų savininkais yra puiki vienatvės mažinimo priemonė. Taip, nenoras likti vienam yra toks senas ir taip giliai įsodintas, kad jam nėra labai svarbu kas į mus žiūri draugiškai, žmogus, šuo, katė ar varna. Bet jeigu nesiseka rasti įkvėpimo ir kūrybiškumo vienatvėje, tada tai dar vienas puikus būdas ją spręsti.

Vienišumo problema yra ne šiaip sau, Jungtinėje Karalystėje 2016 įsteigta Vienišumo Komisija, o nuo 2018 vienišumo mažinimas tapo svarbia vyriausybės veiklos sritimi, yra patvirtinta oficiali vienišumo mažinimo strategija. Panašios idėjos sklando Švedijoje ir Vokietijoje. Singapūro valdžia nuo 2017 metų skiria sklypus, kuriuos vieniši žmonės galėtų kartu prižiūrėti, Olandijoje įsteigta speciali telefono linija vienišiems pagyvenusiems žmonėms. Ei, mes irgi turime Sidabrinę liniją!

Kaip nepasuksi klausimo, bet kankinantį vienišumo jausmą geriausiai sprendžia kompanija. Ją galima rasti daugybe būdų. Negelbstinti situacija dažniausiai ir yra tokia, kai žmogus susitelkia į savo bejėgiškumą rasti kompaniją – o tai beveik visada yra netiesa.

Galvojant apie vienišumą, man visai naujomis spalvomis sužibo pati seniausioji istorija – Adomas pasijuto vienišas, todėl Dievas sukūrė Ievą. Net tada, kai viskas buvo tobula, vienišumas jau buvo kančia. Žinau, žinau, tai labai simbolinė knyga, bet vienatvei jau čia skirta vietos. Kitos teorijos teigia, kad iki pat Apšvietos amžiaus, kol žmonės gyveno grupėmis, vienatvė kaip klausimas net nekildavo – o kaip ji tada atspindėta vos ne pirmų pasaulio dienų aprašyme, kokia čia simbolika?…