Iš karto prisipažįstu, kad man tai atrodo du skirtingi dalykai, bet suprantu, kad jie dažnai vertinami kartu, kaip du vieno reiškinio aspektai ar suliejami kartu. Todėl panašiai kaip su atjauta sau ir savigaila, pabandysim išsiaiškinti, kas čia panašu, o kas skiriasi.
Buvimas su savimi ir vienatvė tikrai turi vieną bendrą bruožą – tai tikrai nėra buvimas žmonių grupėje. Savanoriškas ar priverstinis, malonus ar nemalonus, realus ar suvokiamas, trumpas ar ilgas. Toks buvimas gali būti labai įvairiapusis ir daugiaspalvis. Būna, kad žmogus jaučiasi vienišas tankioje žmonių minioje, ar jaučiasi stebimas net viduryje dykumos ar tankiame miške. Būna visaip… Bet visų pirma, abu šie terminai reiškia vienaskaitą.