Vienatvės priežasčių yra daug – kultūriniai veiksniai, prasmingų santykių trūkumas (čia aš mokykloje…), reikšmingos netektys, per didelis pasitikėjimas pasyviomis strategijomis (kas nors ateis, kas nors pastebės, ypač šiuo metu pastebimas skaitmeninių technologijų poveikis), ar, galiausiai, savaime išsipildančios pranašystės. Vieniši būna bet kokie žmonės – ir žmonės santuokoje, ir geruose santykiuose, ir sėkmingai kopiantys karjeros laiptais – vadinasi gana stereotipinės nuostatos, kad kažkas išnaikins vienatvės jausmą statistiškai vertinant tikrai nepasiteisina. Dauguma žmonių gyvenime jaučia vienatvę, ir tai yra visiškai statistiškai normalu.
Įdomesnis aspektas, kurį aptikau, yra genetinis polinkis: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5312064/. Panašu, kad vienišumas grupuojasi kartu su neurotiškumo ir depresiškumo asmenybės bruožais, ir nors dar neįmanoma pirštu parodyti į konkretų geną, kuris tai lemia, bet toks dėsningumas jau išmatuotas. Čia norisi pridurti, kad čia didelę reikšmę turi ir tai, kokią reikšmę priskiriame patyrimui – tai gali būti negatyviai vertinama vienatvė arba pozityviai vertinamas buvimas su savimi, ir būtent šį vertinimą galime mokytis keisti (per kartojimą ir racionalų samprotavimą stiprinti norimą vertinimą).