psichologė internete ir gyvai
Svarbu nepamiršti, kad utinops gali būti ir nesveikos, ir jos gali užimti svarbių ir sveikų rutinų vietą jūsų gyvenime. Pavyzdžiui, rutina sėdėti ir skrolinti prieš miegą. Arba rutina žiūrėti į ekraną, kol užmiegam. Arba rutina iki pietų “nerasti sau vietos” nesiimant jokio reikšmingesnio darbo. Savo rutinas verta žinoti, užsirašyti, ir padalinti į sveikas ir stiprintinas – ir nesveikas ir naikintinas.
Rutinos nyksta, joms skiriamą laiką ir dėmesį atiduodant naujoms rutinoms.
Vienas iš didžiausių trukdžių, apie kuriuos reikia pagalvoti – įvairūs dėmesio vagys. Netikėti atsitiktinumai, nesklandumai, nesuplanuoti pasikeitimai – ir atrodo, kad “viskas”. Todėl metame savo rutinos bėgius, ir imame ieškoti kito kelio, nes rutina “neveikia”. Bet rutina veikia tik tada, kai mes ja naudojamės… Pagrindinis pažadas sau, kurio reikia kiekvienai rutinai – kad KAI (jokiu būdu ne JEI, nes tai būtinai nutiks) kažkas jus išmus iš bėgių, tai pirma įmanoma progra grįšite atgal. Tai nereikš nei nesėkmės, nei silpnumo, nei nieko kito – tai tik reikš, kad nutko tai, kas ir turėjo nutikti. Ir reakcija čia reikalinga viena – varom toliau.
Tyrimai sako, jog laikas, skirtas rutininei veiklai, atrodo trumpesnis, nei laikas, skirtas naujai, neįprastai veiklai. Viena iš įsivaizduojamų kliūčių įvairiems įpročiams ugdyti yra apie tai, kad tai truks begalybę laiko. Štai būtent taip ir nebus – riedant rutinos “bėgiais”, net nepastebėsit, kaip laikas švilps pro šalį.
Rutinas verta įsivaizduoti kaip kopėčias žaidime “Gyvatės ir kopėčios”. Rutina nebūtinai turi trukti visą gyvenimą, bet ji padeda greičiau palypėti aukščiau. Žinoma, galima eiti ir kitaip, “po vieną langelį”, ar netgi tikėtis išmesti keturiasdešimt du (nors daugiausiai ant kauliuko yra tik šeši…), bet galiausiai lieka tik apgailestauti, kad jau galėjote metus kasdien daryti jogą, o realiai dar vis ruošiatės.
Progresas yra aukštyn ir į priekį, taip? Hm 🙂 Visą laiką džiaugiausi, kad mano ofisinė karjera klostėsi ne taip, taip vadinamai “horizontaliai”, nepaisant visokių užuojautos žvilgsnių – nors man viduje tai visada atrodė gilyn ir platyn. Taip, man patinka žinoti daugiau, man patinka galėti daugiau, įvairiau, ir šitas išmatavimas savaime atneša naują požiūrio kampą ir gebėjimą iš vienos srities atsinešti į kitą. Ir tada, kai manęs klausia – o taip kaip čia IT ir psichologija susiję, kaip aš čia taip “pradėjau visiškai naują kelią”- tai aš turiu daugiau nei vieną atsakymą (įskaitant tai, kad IT aš nemečiau, tai ne pirmas kartas, kai “metuosi į šoną”, ir galiausiai, viskas su viskuo pasaulyje yra susiję). Kaip atrodo progresas, geriausiai žinote tik jūs patys, ir nesileiskite kitų įkalbinami!
Vienintelis žmogus, su kuriuo galima lygintis, vertinant progeesą, esate jūs patys. Jei pajudėjote toliau, negu kad buvote vakar ar praėjusį kartą – tai ir yra progresas. Absoliučiai nesvarbu, po kiek tkiti padaro ir kaip kitiems sekasi. Toks lyginimas neadekvatus ir nepadeda, todėl jį visada verta stumti į šoną. Šiame žaidime yra tik vienas varžovas – jūs.
Progresas taip pat turi turėti normalų tempą. Vadinasi, realiatišką, įveikiamą konkrečiai jums. Gal ir norisi jau per pirmą pabėgiojimą nubėgti dešimt kilometrų, bet vien tik tai, kad to norite, tokio tikslo nepadarys nei pasiekiamu, nei normaliu. Todėl visus užmojus reikėtų vertinti labai kritiškai ir visada atsižvelgti į savo turimas galimybes. Lėčiau važiuosi – toliau nukaksi.
Kaip žinoti, ar man sekasi, ar čia iš tiesų progresas, ar tik trypčioju vietoje? Geriausia būtų nesiremti jokia vidine nuojata ar kitokiais nepamatuojamais rodikliais. Čia labai didelė tikimybė būti nuneštam į šoną įvairių emocinių pervertinimų (ir į vieną, ir į kitą pusę), akimirkos nuotaikųų ar spontaniškų blykstelėiimų. Geriaysia išsirinkti, kuo progrwsą matuosime – žinsniais, minutėmis, kilogramais, puslapiais ar bet kuo, kas tik turi vienokią ar kitokią liniuotę.
Rutina ypač svarbi, kai sprendžiame sudėtingesnius savo gyvenimo iššūkius – vaduojamės iš priklausomybių, bandome gyventi su stipriai išreikštu bipoliniu sutrikimu, ar, iš tiesų – su bet kokiu sunkumu, kurį galime tik kontroliuoti, bet ne išspręsti. Rutina tampa armatūra, kopėčiomis, į kurias galima atsiremti sunkesnę akimirką ir pailsėti iki sekančio žingsnio. Kasdieniai uždaviniai, padalinti mažais gabaliukais, nekelia nei grėsmės, nei spaudimo. Žinoma, rutina turi būti pritaikyta konkrečiam žmogui, konkrečiose sąlygose, turinčiam konkrečius resursus. Bet ji visada gali būti pritaikyta, ir ji visada suveiks teigiamai.
Gal tai neatrodo labai akivaizdu, bet rutina padeda pasigaminti laiko ir erdvės kišenių laimei. Jei vadovaujamės taisykle, kad pirmiausiai kaunamės su nerimo šaltiniais, tai pradedame sieti savo sėkmės vertinimą su tuo, kiek tų nerimo šaltinių įveikėme. Bet įveikus nerimą, pasidaro tik nebebaisu. Tai dar nereiškia, kad tapome laimingi. O laimę atneša kiti dalykai – ir jei jiems savo rutinose rasime vietos, jie puikiai savo darbą atliks.