Panašu, kad labiausiai buvimo atskirai virsmą į kankinančią vienatvę ar malonų buvimą savimi veikia tai, kaip mes vertiname akimirką. Jei mums atrodo, kad taip neturi būti, taip negerai, jei trūksta idėjų, ką veikti, jeigu per daug baisu tai, kas dedasi mūsų pačių galvose, jeigu trūksta pasitikėjimo savimi net ir mažuose sprendimuose, jei būtinai reikia aplininių pritarimo – tada vienatvė, žinoma, slėgs. Tačiau jei vertinime daugiau dėmesio skiriame veiksmų laisvei, norimam ramybės ar stimuliacijos lygiui, sau tinkamiausiam komfortui – tada buvimas savimi tampa pozityvia vienatve. Todėl spręsti labiausiai reikėtų būtent šį vertinimo procesą, ir jame galimai atsirandančias klaidas. O tada jau imtis veiksmų stiprinant teisingas mintis ir prieštaraujant neteisingoms.
psichologė internete ir gyvai