Dar viena citata, kuri man suskambėjo kaip labai taikli: “Meilei reikia meilės sau, o meilei sau reikia vienatvės”.
Mano atrodo, kad nemylint savęs, mylėti kito iš tiesų nesigauna, gaunasi tik geriausiu atveju kabėti ant kaklo, kelti reikalavimus, sekioti ir patirti įtampą. Tam, kad gimtų ramus, giedras, atviras, pasitikėjimu paremtas santykis su kitu žmogumi, visų pirma reikia jaustis saugiai vienam, o ne ieškoti saugumo kitame. Tikrai jaučiu šimtmečių romantikos sampratos spaudimą, kad mes meile vadinome ne tai. Gal iš tiesų meilė ir yra pozityvus išprotėjimas ir priklausomybė, o tam, ko mes iš tiesų ieškome, vardo dar neturime?