Month: October 2023

Pykčio valdymo tikslas – sumažinti jūsų emocinę ir fiziologinę pykčio sukeliamą įtampą.
Negalite atsikratyti daugelio jums pyktį keliančių priežasčių, tai nerealistiška.
Negalite pasaulio pakeisti taip, kad jis jums nekeltų pykčio, tai irgi nerealu.

Tačiau galite keisti savo reakcijas. Žinau, kad pykčio akimirką visai nesinori keisti savęs, ir labai norisi, kad jūsų pykčio priežastis pasikeistų. Tačiau, matyt, akivaizdu, kad tai neveikianti strategija. Keisti galime tik save pačius. Ir tai nereiškia pasiduoti!

Galiausiai, galima nusiraminti savo viduje, mintyse. Tai reiškia ne tik kontroliuoti pykčio apraiškas išoriškai, bet ir kontroliuoti vidines reakcijas – lėtinti širdies ritmą, nusiraminti fiziologiškai, leisti jausmams nuslopti.
Jei netaikoma nei pykčio nukreipimo ir išreiškimo, nei nuslopinimo, nei nusiraminimo technika – kažkas greičiausiai bus nuskriaustas…

Neišreikštas pyktis gali sukelti ir kitų problemų. Gali susiformuoti pasyvaus agresyvaus elgesio įprotis, ciniški ar priešiški asmenybės bruožai. Žmonės gali nuolat kitus niekinti, žeminti, kritikuoti. Nenuostabu, kad tokie dažniausiai neturi artimų santykių – pykčio generuojamas savisaugos poreikis, poreikis išlaikyti atstumą artumui reikšmingai trukdo.

Pyktis, kaip agresyvi energija, gali būti sustabdytas, o po to nukreiptas kitur. Tai pavyksta, jei bet kokia pykčio išraiška atidedama ar nuslopinama, sustojama pagalvoti apie tai, kas vyksta, ir dėmesį perkeliant į kokį nors teigiamą dėmesio objektą. Tikslas – sutelkti pykčio energiją ir ją panaudoti kokiai nors konstruktyviai veiklai. Ši taktika yra rizikinga, nes neatradus tinkamo ir konstruktyvaus išraiškos būdo, pyktis gali atsisukti prieš patį pykstantįjį kaip aukštas spaudimas ar depresija.

Pykčiui reikšti naudojama keletas sąmoningų ir nesąmoningų procesų. Dažniausiai žmonės imasi pyktį išreikšti, užgniaužti arba nuraminti.
Išreikšti pyktį yra sveikiausias būdas – tačiau išreikšti jį ne agresyviu, o užtikrintumą, pasitikėjimą demonstruojančiu būdu. Tam svarbu aiškiai apibūdinti savo poreikius, ir kaip juos reikėtų patenkinti (ar kaip tikitės, kad kiti galėtų elgtis). Elgtis užtikrintai nereiškia stumdyti kitus ar lipti per galvas – tai visų pirma reiškia gerbti ir ginti savo ir kitų ribas.

Įgimtų pykčio raiškos būdų nėra. Vaikai verkia, kai jaučia bet kokį diskomfortą, tame tarpe ir pyktį. Griūti ant žemės, šaukti, muštis, žnaibytis, prasivardžiuoti, daužyti galvą į žemę vaikai išmoksta – iš aplinkos, iš netyčinių savo patirčių. Jei tai nors kiek diskomfortą palengvina – elgesys kartojamas.

Kita vertus, agresyvi pykčio išraiška nėra naudinga grupei ar net visai visuomenei. Jei kažkas reiškia pyktį kaip tinkamas – visų pirma, nesaugomi kiti visuomenės nariai, o be to, empatiškai pyktį patirti taip pat reikalauja daug jėgų ir dėmesio. Pyktį ignoruoti sunku. Todėl egzistuoja įvairios taisyklės, įstatymai, normos ir “sveikas protas”, kurie riboja galimas pykčio apraiškas. Pavyzdžiui, nėra leidžiama mušti kitą žmogų už tai, kad ant jo supykai. Visų šių taisyklių yra mokomasi, jos nėra nei įgimtos, nei savaime suprantamos – bet tam nereikia ir didelių pastangų, tai nėra “raketų mokslas”.

Instinktyviai pykčio emociją reiškiame agresyviu elgesiu. Tai nėra visada blogai – pyktis yra gera, adaptyvi reakcija į grėsmes, ir gynybinis elgesys yra tokia pat agresija, tik taikoma “teisėtai”. Pyktis visada buvo vertinga emocija, kuri leido mums išlikti. Visus kitus užpuolė ir nužudė agresyvesni, stipresni, grėsmingesni. Ar agresija tinka situacijai – labai priklauso nuo situacijos. Pykčio akimirką tai įvertinti sunku, bet iki situacijos ar po jos – būtina.

Pyktį gali sukelti ir vidinės, ir išorinės priežastys. Galite pykti ant žmogaus, įvykio, galite pykti prisiminę kažką ar negalėdami išspręsti susidariusios padėties.
Pyktis paprastai reiškia, kad subjektyviai, sau patiems vertiname situaciją kaip tokią, kurioje galime, turime jėgų, teisę ar kitų priežasčių laimėti, gauti sau norimą rezultatą.