Month: March 2024

Dėmesingumo praktika yra kitas puikus būdas treniruoti nuoseklų susitelkimą į čia ir dabar, o ne į ateitį. Medžiagos, patarimų, pamokų yra tikrai daug, jeig u lietuviškai nerandat – tada ieškokit angliško “mindfulness”. Čia nėra teisingų ar neteisingų būdų, labiau reikėtų ieškoti kažko, kas patinka, priimtina, gražu jums asmeniškai.

Daugumos žmonių dėmesys yra pervargęs ir yra pripratęs bei linkęs šokinėti nuo vieno dėmesio objekto į kitą, gal net įsivaizduojant, jog tai ir yra komfortas – todėl dėmesingumo praktikos gali atrodyti erzinančios ar netinkančios iš viso. Bet čia labai siūlau nenuleisti rankų, ir bandyti vėl ir vėl, kad ir labai trumpam. Kai ir jei galime sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu, kas kontroliuojama, kas dabar – tada nebeliks erdvės ir resursų tam, kas yra ateityje.

Šiek tiek daugiau vaizduotės reikalauja kitas pratimas, bet man jis labai gražus, todėl dažnai renkuosi jį. Atsistokite ar atsisėskite, ir įsivaizduokite, kad iš visų jūsų paviršių, kuriais liečiatės prie žemės ar kėdės, žemyn pradeda driektis šaknys. Jos ilgėja, stiprėja, raizgosi, šakojasi, pasiekia vis toliau ir giliau. Iš visur, kur šaknys pasiekia, šaknimis atgal į jus keliauja blyški šviesa, kuri viduje kaupiasi, ryškėja, mainosi. Galite šviesą sufokusuoti į galvą, širdį ar bet kur, kur jums atrodo tuo metu tinkama. Stenkitės visą dėmesio lauką užimti šaknimis ir šviesa, tiek, kiek tik gaunasi.

Šiek tiek pratęsiant inkaro temą – fiziniai, fiziologiniai dėmesio objektai gali veikti geriau, negu mintys. Tam tinka pasiražyti, patrinti ranka, paplekšnoti ar švelniai padaužyti sar per kojas ar per šonus, pasitrinti veidą ar kaklą, giliai įkvėpti ar pradėti skaičiuojant ritmingai kvėpuoti. Padeda sutelkti dėmesį į kūno pojūčius visa tai darant. Tai, ką dabar matote, jaučiate, liečiate, girdite, užuodžiate irgi labai gerai padeda. Kuo daugiau savo aplinkos objektų patalpinsit į savo dėmesio lauką, tuo mažiau vietos jame liks nerimastingoms mintims apie ateitį. Ar esat pastebėję, kad kai kažką veikiate, ir tam reikia dėmesio, nerimas atslūgsta? Tada veikite.

Pakeisti ateities nerimą į dabarties ramybę galima randant ir naudojant savo asmeninį inkarą. Tam reikia paeksperimentuoti ir rasti jums tinkamą dėmesio objektą jūsų artimiausioje aplinkoje. Pasirąžyti. Pabūti užsimerkus, Atsistoti ant galvos. Atsigerti vandens. Paskambinti mamai. Užsirašyti tris gerus dalykus. Rasti aplink save penkis spalvotus daiktus. Pasakyti, ką matot, girdit, užuodžiat ir liečiat aplink save. Sugalvoti kokie šeši žodžiai jus dabar geriausiai apibūdina (nesvaru skaičius, svarbu, kad jų būtų nedaug).

Inkarą reikia gerai žinoti, kitaip nebus galima jį greitai ir efektyviai pritaikyti. Inkaras pakeičia dėmesio objektą, todėl malšina nerimą dėl to, kas dar nevyksta. Inkaro nereikėtų naudoti, jeigu nerimas yra labai pagrįstas ir tai ateičiai reikia ruoštis.

Nuolatinis galvojimas apie “kas jeigu” išlaiko dėmesį, fiksuotą į nerimastingų scenarijų vystymą (dažniausiai neplanuojant produktyvaus jų sprendimo). To paties dėmesio mes negalime skirti dabarčiai, kuri dažniausiai nėra nei tokia grėsminga, nei tokia nelaiminga. į įvariius dabarties įvykius reaguojame tokiame, kontekste, kuriame praleidžiame daugiausiai laiko – nerimastingos ateities kontekste. O tai jau yra santykinai ramiai ir laimingai realybei neadekvati reakcija.

Tačiau bandymas nesijaudinti nėra toks jau paprastas uždavinys. Nerimastingų minčių tiesiog nutildyti neišeina, jos gimsta spontaniškai, o aktyvus bandymas jas slopinti dažniausiai jas tik skatina. Toliau patyrinėsim, ką galima daryti.

Nerimaujant dėl ateities, visų klausimų karalius yra “kas. jeigu?”.

Čia siūlau trumpam sustoti, ir užrašyti tiek daug klausimų, kiek tik galite. KLausimų, kurie prasidėtų “kas, jeigu”, ir jums keltų nerimą, mažą ar didžiulį. Jei pavyksta, šalia pažymėkite ir savo atsakymą – “tada…”. pastebėkite, kiek atsakymų baigaisi konkrečiais veiksmais, o kiek – tik dar stipresniu emociniu vertinimu, tokiu kaip “tada man bus šakutės”.

Informacinis laukas, kuriame gyvename, yra mūsų kažkiek veikiamas, ir kažkiek ne. Mes renkamės, kurią radijo stotį įsijungti, lengvosios muzikos ar žinių, mes renkamės ir ar klausysime radijo iš viso. Mes renkamės ką skaitysime socialiniuose tinkluose. Bet yra dalykų, kurie vis tiek pakliūna į šią erdvė, ir kurių negalime “atmatyti” ir “atgirdėti”. Tarkim, šiandien vyks perspėjimo sirenų bandymai – ir jų negirdėti ar nekreipti dėmesio neišeis. Tačiau vis tiek galime rinktis, kaip mes tai vertinsime – kaip baisu, kaip gerai, na ir teisingai, nenoriu to girdėti ar dar dešimtimis kitų būdų. Sprendimą, koks jis bebūtų mažas ir nežymus, po to lydės ir emocijos.

Ir ateities prognozes, ir galimas grėsmes stipriai veikia tai, kokiame informaciniame lauke būname. Kuo daugiau emocinės įtampos, tuo labiau esame linkę ieškoti greitų sprendimų. Mieliau renkamės greitesnį sprendimą nebesvarstydami, ar jis teisingas, ar ne. Kai esame ramūs – tada, žinoma, mieliau renkamės teisingą. Emocinė įtampa, žinoma, yra kažkiek mūsų poveikiui paklūstantis reiškinys – bet nemažai emocijų yra tiesiog sužadinamos įvairių aplinkos veiksnių.

Nerimas dėl ateities yra labai suprantamas ir logiškas reiškinys, susidedantis iš dviejų svarbių komponentų – nežinojimo (ar bent jau neužtikrintumo), kas bus ateityje, ir prioriteto baimei, kad bus blogai.

Tiesa, ateities niekas nežino, ir žinoti negali – bet tai nėra absoliutu. Mes ateitį gana neblogai galime prognozuoti. Šiame procese, be abejo, yra erdvės klaidoms, ir klaidų tikimybę mes vertiname jau veikiami ir patiriamų emocijų. Na, o už tai, kad mes prioritetą teikiame grėsmių apsvarstymui, reiktų dėkoti evoliucijos procesui.