Nerimas dėl ateities yra labai suprantamas ir logiškas reiškinys, susidedantis iš dviejų svarbių komponentų – nežinojimo (ar bent jau neužtikrintumo), kas bus ateityje, ir prioriteto baimei, kad bus blogai.
Tiesa, ateities niekas nežino, ir žinoti negali – bet tai nėra absoliutu. Mes ateitį gana neblogai galime prognozuoti. Šiame procese, be abejo, yra erdvės klaidoms, ir klaidų tikimybę mes vertiname jau veikiami ir patiriamų emocijų. Na, o už tai, kad mes prioritetą teikiame grėsmių apsvarstymui, reiktų dėkoti evoliucijos procesui.