Informacinis laukas, kuriame gyvename, yra mūsų kažkiek veikiamas, ir kažkiek ne. Mes renkamės, kurią radijo stotį įsijungti, lengvosios muzikos ar žinių, mes renkamės ir ar klausysime radijo iš viso. Mes renkamės ką skaitysime socialiniuose tinkluose. Bet yra dalykų, kurie vis tiek pakliūna į šią erdvė, ir kurių negalime “atmatyti” ir “atgirdėti”. Tarkim, šiandien vyks perspėjimo sirenų bandymai – ir jų negirdėti ar nekreipti dėmesio neišeis. Tačiau vis tiek galime rinktis, kaip mes tai vertinsime – kaip baisu, kaip gerai, na ir teisingai, nenoriu to girdėti ar dar dešimtimis kitų būdų. Sprendimą, koks jis bebūtų mažas ir nežymus, po to lydės ir emocijos.
Nerimas ir ateities baimė. 2 diena
Ir ateities prognozes, ir galimas grėsmes stipriai veikia tai, kokiame informaciniame lauke būname. Kuo daugiau emocinės įtampos, tuo labiau esame linkę ieškoti greitų sprendimų. Mieliau renkamės greitesnį sprendimą nebesvarstydami, ar jis teisingas, ar ne. Kai esame ramūs – tada, žinoma, mieliau renkamės teisingą. Emocinė įtampa, žinoma, yra kažkiek mūsų poveikiui paklūstantis reiškinys – bet nemažai emocijų yra tiesiog sužadinamos įvairių aplinkos veiksnių.
Nerimas ir ateities baimė. 1 diena
Nerimas dėl ateities yra labai suprantamas ir logiškas reiškinys, susidedantis iš dviejų svarbių komponentų – nežinojimo (ar bent jau neužtikrintumo), kas bus ateityje, ir prioriteto baimei, kad bus blogai.
Tiesa, ateities niekas nežino, ir žinoti negali – bet tai nėra absoliutu. Mes ateitį gana neblogai galime prognozuoti. Šiame procese, be abejo, yra erdvės klaidoms, ir klaidų tikimybę mes vertiname jau veikiami ir patiriamų emocijų. Na, o už tai, kad mes prioritetą teikiame grėsmių apsvarstymui, reiktų dėkoti evoliucijos procesui.