Aukos sindromo užuomazgos dažniausiai atsiranda vaikystėje. Įsivaizduokite du vaikus, kurie susipeša, ir tėvams atėjus, vienas rodo pirštu į kitą, ir sako “aš nieko nedariau, čia jis pirmas pradėjo!” – ir jam taip pavyksta išvengti bet kokios šių peštynių pasekmės.
Toks “receptas” kartojamas, jį vis pritaikant naujoms situacijoms. Jei receptas neveiktų – tokia savybė nesiformuotų, ir mes nekalbėtume apie tokį sindromą. Bet matyt veikia, ir atsiranda vis daugiau būdų įtikinti save ir kitus, kad aplinkybės susiklostė būtent taip…
Beje, jei atpažįstat save tėvų rolėje – skirkit laiko ir perplanuokit savo reakciją į vaikų konfliktus…
