Visiškai laužant liežuvį ir smegenis, egzistuoja tyrimų sritis vadinama “viktimologija” (aukologija?…). Jos tyrimų sritis – aukos sąvoka ir sociologinės ir psichologinės perspektyvos. Auka gali turėti stiprų vidinį pasipriešinimą priimti aukos etiketę, bet būti priversti ją priimti tam, kad gautų pagalbą, išvengtų kaltės. Jie gali nenorėti būti stigmatizuojami ir nesijausti bejėgiškai, jie gali priimti aukos etiketę tam, kad įgyvendintų teisingumą, o ne tam, kad gautų užuojautos. Aukos (victim) ir išgyvenusiojo (survivor) pozicijos gali būti neteisingai atskiriamos, kai ignoruojami arba aktyvūs aukos veiksmai (pavyzdžiui santykių nutraukimas su agresoriumi), arba faktas, kad kitų žmonių veiksmai sukėlė žalą išgyvenusiajam.
Nors viktimologija, regimai, tiria “tikras” aukas – bet už bet kurios aukos pozicijos glūdi kažkada patirta trauma, kuri pastūmėjo žmogų į būtent tokią poziciją. Kiekviena trauma yra tikra konkrečiam žmogui, kuris tuo metu galėjo neturėti reikalingų resursų jai įveikti.