Man buvo truputį netikėta, bet dabar atrodo logiška. Visai gali būti, kad prie aukos pozicijos įsigalėjimo galėjo prisidėti ir krikščionybėje dažnai aukštinamas pasiaukojimas, kankinystė ir apskritai išaukštinančios kančios idėjos. Šiandien dažniau kalbame apie aukos poziciją, kuri padeda padeda patenkinti poreikį išvengti atsakomybės, bet yra ir kita forma – sąmoninga kančia vardan meilės ar pareigos ir daugybė šeimų, kuriose žmonės tai daro. Būna, kad žmonės tyčia ieško skausmingų patyrimų (atgailauja, pasninkauja ar net save žaloja – šiandien gal ne, bet viduramžiais plakti save rykšte buvo labai net dorybinga) tam, kad gautų “išrišimą”, tikrą krikščionišką arba metaforinį kasdienišką.