Blogiausias užburtas ratas, kuriame gali suktis auka – ne mano kaltė, kad tai ne mano kaltė, kad aš turiu aukos sindromą, kad man taip gyvenime nepasisekė/nesiseka. Kartais nelieka kitos išeities, kaip pripažinti, kad niekuo nepadėsim, net jei labai norim. Sunku, kai tai giminaitis ar artimo šeimos rato narys. Ar kolega, ar vadovas, kurio neišeina išvengti. “Nėra padėčių be išeities” psichologijoje ne visada veikia, ir tai nereiškia, kad psichologija neveikia. Tai reiškia, kad jeigu žmogus pats nenori keistis, joks kitas žmogus jo neprivers.
Nebent jį ištiks gyvenimo krizė. Aukos atveju – reiktų sakyti “dar viena krizė”.
Kaip bebūtų gaila.