Jei pavyksta atidengti visus sluoksnius, kurie slepiasi po aukos sindromu, ten dažnai glūdi įsitikinimas – nesvarbu, ką aš darysiu, man vis tiek nepavyks. Aš negaliu padaryti NIEKO, todėl VISKĄ turi padaryti kiti. Traumos akimirką pasaulis sustingsta, kartu užšaldydamas tokią, regimai, akivaizdžią mąstymo klaidą. Ir ją pataisyti visiškai nėra paprasta… Tam reikia pasaulį suskaldyti, ir net mintis apie tai skamba labai arti mirties baimės. Daugumoje atvejų sėkmingesnė taktika yra neturėti kontaktų su žmogumi-auka, ir labai nedaugelyje situacijų ir galima, ir reikia jo saugų pasaulį skaldyti.
psichologė internete ir gyvai