“Iškristi” iš aukos sindromui būdingo įsitikinimo, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš auka besijaučiantį žmogų, yra labai sunku. Tai stiprios savisaugos pozicija, ir visų pirma reikia susidoroti su baime, jog įvyks kažkas nesuvokiamai siaubingo, jei nustosiu laikytis to, kas man atrodė, kad laikė mane apsaugotą iki šiol. Kartais tuo pasitarnauja mintis, jog statistiškai yra nerealu, jog visada viskas yra ne mano kaltė. Taip negali būti. Negali būti, kad visiems kitiems pasitaiko būti kaltininkais, o man nepasitaiko niekada. Kaip gali būti, kad esu toks likimo numylėtinis, kad nedarau nė vienos klaidos?…
O gal negali?…