Skaičiau visokias rekomendacijas apie tai, kaip dorotis su aukos sindromu. Vienas iš mane sustabdžiusių pagalvoti patarimų buvo toks: atleisti kitiems ir atleisti sau.
Atleidimo sąvoka man visada atrodė labai komplikuota, kažkur magijos ir stebuklo paribiais. Na, bet atleisti nereiškia užmiršti. Atleisti reiškia nuspręsti nebeskirti pykčiui ir nuoskaudai laiko ir energijos ir judėti toliau gyvenimo keliu. Kaip tai padaryti, man nėra iki galo aišku, bet nujaučiu, kad pats sprendimas tai padaryti ir užpildyti avo gvenimą kitais maloniais ir prasmingais dalykais turėtų būti teisinga kryptis.
“Atleisti sau” skamba dar sudėtingiau… bet, spėju, kad turėtų vykti panašiu principu. Nustoti kasdien skirti energiją ir laiką apgailestavimui dėl klaidų, pripažinti, kad jų daro visi, suprasti, kaip nebedaryti jų daugiau, ir skirti laką maloniems ir prasmingiems dalykams.