psichologė internete ir gyvai
Ką daryti, jei aukos sindromą atpažįstate savo elgesyje? Pradžiai – pasidžiaugti, kad žengėte ypač svarbų žingsnį, teisingai identifikavote savo problemą. Toliau jums labai padėtų planas ir treniruotės imantis atsakomybės (nes šio “raumens” labia seniai netreniravote), rūpintis savimi savarankiškai (nes dabar turite stiprų įprotį gauti rūpestį iš kitų; čia labai tiktų rašyti dienoraštį), sakyti “ne”, imtis terapijos arba savarankiškai pastudijuoti literatūros apie aukos sindromą.
Vienas iš įdomių aukos pozicijų variantų yra aprašytas Eric Berne knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”, jis vadinasi “Žiūrėk, kaip aš stengiausi”. Žmogus savo aukos poziciją formuoja ne tiesiogiai įvardindamas parirtą skriaudą, bet tendencingai fokusuodamas pokalbį į tai, ką jis padarė, kad situacijos išvengtų ar ją pakeistų. Aš ir taip dariau, ir anaip, ir štai ko išmokau, ir ten pasikeičiau, iš kailio nėriausi – o ji vis tiek nepatenkinta. Be abejo, išvardinti dalykai gali būti ir išgalvoti, ir tikri. Vyras tikrai gali nešti žmonai gėlių, ir nesuprasti, kad jai vis tik svarbiau ne gauti gėlių, o būti neužgauliojamai. Tikri dalykai gali būti smulkmenos lyginant su tuo, ką iš tiesų reikėtų nuveikti, tačiau sudaryti pakankamai ilgą sąrašą argumentų, kurie naudojami lyg ginklas.
Man buvo truputį netikėta, bet dabar atrodo logiška. Visai gali būti, kad prie aukos pozicijos įsigalėjimo galėjo prisidėti ir krikščionybėje dažnai aukštinamas pasiaukojimas, kankinystė ir apskritai išaukštinančios kančios idėjos. Šiandien dažniau kalbame apie aukos poziciją, kuri padeda padeda patenkinti poreikį išvengti atsakomybės, bet yra ir kita forma – sąmoninga kančia vardan meilės ar pareigos ir daugybė šeimų, kuriose žmonės tai daro. Būna, kad žmonės tyčia ieško skausmingų patyrimų (atgailauja, pasninkauja ar net save žaloja – šiandien gal ne, bet viduramžiais plakti save rykšte buvo labai net dorybinga) tam, kad gautų “išrišimą”, tikrą krikščionišką arba metaforinį kasdienišką.
Visiškai laužant liežuvį ir smegenis, egzistuoja tyrimų sritis vadinama “viktimologija” (aukologija?…). Jos tyrimų sritis – aukos sąvoka ir sociologinės ir psichologinės perspektyvos. Auka gali turėti stiprų vidinį pasipriešinimą priimti aukos etiketę, bet būti priversti ją priimti tam, kad gautų pagalbą, išvengtų kaltės. Jie gali nenorėti būti stigmatizuojami ir nesijausti bejėgiškai, jie gali priimti aukos etiketę tam, kad įgyvendintų teisingumą, o ne tam, kad gautų užuojautos. Aukos (victim) ir išgyvenusiojo (survivor) pozicijos gali būti neteisingai atskiriamos, kai ignoruojami arba aktyvūs aukos veiksmai (pavyzdžiui santykių nutraukimas su agresoriumi), arba faktas, kad kitų žmonių veiksmai sukėlė žalą išgyvenusiajam.
Nors viktimologija, regimai, tiria “tikras” aukas – bet už bet kurios aukos pozicijos glūdi kažkada patirta trauma, kuri pastūmėjo žmogų į būtent tokią poziciją. Kiekviena trauma yra tikra konkrečiam žmogui, kuris tuo metu galėjo neturėti reikalingų resursų jai įveikti.
Tyrimai rodo, kad traumos pripažinimas, kaltės perkėlimas ant agresoriaus ir bejėgiškumo pripažinimas yra svarbus žingsnis vaduojantis iš aukos pozicijos. Deja, šiandien dažnai sutinkama “antiviktimizmo” (anti-aukiškumo?) nuostata, kai išsakomas lūkestis, jog nukentėjęs demonstruos tvirtybę, nerodys skausmo, nes skausmo demonstravimas reiškia silpnumą. Jei žmogus kalbės apie traumas ir rodys skausmą, jis tuoj pat bus už tai smerkiamas. Tokios sąlygos, žinoma, nesudaro palankių sąlygų vaduotis iš aukos pozicijos.
Žmonėms, kurie yra pasiruošę pakeisti savo komfortišką aukos poziciją, siūloma grupinė terapija, psichodramos užsiėmimai (taip, kaip teatre, vaidinamos realios situacijos tam, kad būtų galima patirti žvilgsnį iš šono į savo paties situaciją). Užsiėmimų tikslas yra pamatyti, kad kažkada buvau bejėgis, bet dabar nebesu, taip pat gauti šiltą grupės palaikymą ir mokytis pastovėti už save.
Vienas iš efektyvių būdų įveikti prisiimtą aukos poziciją yra atleisti sau už tai, kas nutiko. Atleidimas gali būti skirtas ir tai traumuojančiai situacijai, kuri susiklostė ir atvedė į aukos poziciją.
Tai niekaip nėra paprastas sprendimas, ir tikrai neužtenka sau mintyse pasakyti “aš atleidžiu”. Atleisti čia reiškia įsitikinti, patikėti, kad kaltės yra nedaug, kad ne vien aukai ji tenka, kad buvo padaryta geriausia, kas galėjo būti padaryta. Taip pat pripažinti, kad toje situacijoje nebuvo visagališkos kontrolės ir galimybės situaciją pakeisti.
Reali trauma, manipuliacija ar prievarta gali pastūmėti žmogų į aukos poziciją, ir žmogus gali ten “strigti”, negalėdamas išspręsti kylančio bejėgiškumo, pasyvumo, jausmo, kad nieko nekontroliuoja, pesimizmo, negatyvių minčių, kaltės, gėdos ir depresijos. Tai nėra sąmoningai ir piktybiškai užimama pozicija tik todėl, kad taip patogu. Tam, kad žmogaus požiūris į save patį pasikeistų, reikia daug ir nuoseklaus darbo įtikinant, kad aplinka nebėra tokia grėsminga, kokia buvo tuomet, kai buvo sukurta ši savigynai skirta rolė. Net kai racionaliame lygyje “viskas aišku”, emociškai patikėti ir atsipalaiduoti trunka laiko ir reikalauja pakartotinių pastangų.
Aukos poziciją mėgstantys žmonės dažnai sako “aš negaliu”, “aš privalau”, “aš neturiu kito pasirinkimo”, “aš nežinau”.
Aukos pozicijoje žmonės dažnai siekia pripažinimo, jog jie yra būtent aukos pozicijoje. Jie dažnai užsiima moralinio elito poziciją, save iškeldami, žinoma, į moraliai teisaus poziciją. Jiems patiems, deja, dažnai trūksta empatijos, jie domisi tik savo kančia. Galiausiai, aukos pozicijoje žmonės skiria daug laiko ir dėmesio apmąstymams to, kokie jie yra nelaimingi.
Šie požymiai gali pasireikšti ir kaip kolektyviniai, grupėje žmonių ar net visuomenėje.
People with victim mentality may also be generally:
Aukos sindromu pasižymintys žmonės taip pat gali: