Reali trauma, manipuliacija ar prievarta gali pastūmėti žmogų į aukos poziciją, ir žmogus gali ten “strigti”, negalėdamas išspręsti kylančio bejėgiškumo, pasyvumo, jausmo, kad nieko nekontroliuoja, pesimizmo, negatyvių minčių, kaltės, gėdos ir depresijos. Tai nėra sąmoningai ir piktybiškai užimama pozicija tik todėl, kad taip patogu. Tam, kad žmogaus požiūris į save patį pasikeistų, reikia daug ir nuoseklaus darbo įtikinant, kad aplinka nebėra tokia grėsminga, kokia buvo tuomet, kai buvo sukurta ši savigynai skirta rolė. Net kai racionaliame lygyje “viskas aišku”, emociškai patikėti ir atsipalaiduoti trunka laiko ir reikalauja pakartotinių pastangų.