Tada man kyla dar daugiau klausimų – iš kur mes turime vidinės informacijos, impulsą, kuriam veikti reikia valios? Juk iš niekur niekas neatsiranda, kodėl impulsas mums liepia elgtis vienaip ar kitaip, bet valia tam prieštarauja?

Kartais tikrai esame turėję tokios patirties, kurią impulsas bando atkartoti. Kitais kartais tai yra tik daug kartų padidinta ir išplėtota savisaugos funkcija, kuri liepia geriau nedaryti nieko, arba geriau pulti ir kibti į atlapus numanomam grėsmei, kad tik situacija kuo greičiau pasibaigtų. Bet tam mes ir turime racionalų mąstymą, kad jis padiktuotų geresnį sprendimą. Jei tik jį maitiname teisinga informacija, jei tik sukonstruojame tikslų ir teisingą tikslą – valia ir gali tapti tiltu per savisaugą ir impulsą, ir nuvesti ten, kur iš tiesų norėjome.

Ar turimas pažadų ir įsipareigojimų kiekis užtikrina didesnę/gilesnę gerovę ateityje? Tyrimų yra visokių, matyt tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Man nesunku įsivaizduoti, kad nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “reikia”, nelieka laiko nei poilsiui, nei laimei. Lygiai kaip nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “noriu”, progresas panašesnis į malimąsi kranto bangų mūšoje. Tarpasmeniniuose santykiuose lyg ir daugiau pozityvo sukuria mažiau pažadų – gal tai susiję su tuo, kad nesame linkę tikėti pažadais, gal labiau vertiname spontaniškai teikiamą pagalbą (dažniau maloniai nustembame gavę, todėl ilgiau pozityviai tai prisimename).

Tada kyla kitas klausimas – kodėl į poros santykių tradicijas, kaip esminį elementą, inkrustuojame pasižadėjimą būti kartu varge ir džiaugsme?… Jeigu tai neveikia? Ar veikia? Vienas iš tyrimų priartėja prie, man regis, svarbaus aspekto – pasižadėjimai turi apimti ir tai KAIP mes tai darysime. Arba mes turime atrasti ir/ar aptarti tuos būdus. Antraip jie pasižadėjimai nieko nereiškia.

Pažadai yra populiarus manipuliavimo įrankis, ypač, kai kalboje įpinami absoliučias situacijas apibūdinantys žodžiai. Man labia peršasi pavyzdys “pažadėk, kad niekada nepyksi ant manęs”, ar labiau romantinis “pažadėk, kad visada mane mylėsi”. Pažadėti atrodo paprasta ir labai miela, bet išlaikyti tokių pažadų neįmanoma, ir tai labai derlinga dirva ateities priekaištams.

Jei sunku keltis, atrodo, kad slegia nuovargis, neatsimerkia akys – gali būti, kad tai tik per žemas spaudimas. Miego metu spaudimas natūraliai nukrenta, o pabudus jam reikia laiko “įsisiūbuoti” (nebent pabundate nuo labai garsaus žadintuvo, tokio,kaip aš turėjau jaunystėj, tada kasryt pašokdavau didžiulėje panikoje).
Pamankštinkite rankų ir kojų pirštus, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, pasitrinkite veidą delnais, gerai pasirąžykite, įsijunkite ryškią šviesą, jei tamsu – taip spaudimas pakils, ir galbūt atsikelti bus lengviau!