Pažadai ir įsipareigojimai. 17 diena

Ar turimas pažadų ir įsipareigojimų kiekis užtikrina didesnę/gilesnę gerovę ateityje? Tyrimų yra visokių, matyt tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Man nesunku įsivaizduoti, kad nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “reikia”, nelieka laiko nei poilsiui, nei laimei. Lygiai kaip nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “noriu”, progresas panašesnis į malimąsi kranto bangų mūšoje. Tarpasmeniniuose santykiuose lyg ir daugiau pozityvo sukuria mažiau pažadų – gal tai susiję su tuo, kad nesame linkę tikėti pažadais, gal labiau vertiname spontaniškai teikiamą pagalbą (dažniau maloniai nustembame gavę, todėl ilgiau pozityviai tai prisimename).

Tada kyla kitas klausimas – kodėl į poros santykių tradicijas, kaip esminį elementą, inkrustuojame pasižadėjimą būti kartu varge ir džiaugsme?… Jeigu tai neveikia? Ar veikia? Vienas iš tyrimų priartėja prie, man regis, svarbaus aspekto – pasižadėjimai turi apimti ir tai KAIP mes tai darysime. Arba mes turime atrasti ir/ar aptarti tuos būdus. Antraip jie pasižadėjimai nieko nereiškia.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *