Month: May 2024

Gerai įsišaknijančiai rutinai reikia geros priežasties. Dažniausiai prastai veikia tokios priežastys kaip “reikia”, “visi taip daro”, “mama sakė”, “ką kiti pasakys”. Jei nerandate sau reikšmingos priežasties – pasipratinkite ir prie minties, kad rutina neturės į ką atsiremti, kur suleisti šaknų. Jei nujaučiate, kad būtų gerai, bet nežinote, kodėl tai bus gerai jums – geriau jau skirkite laiko prieš tai, ir raskite tą vieną priežastis, ar kelias, bet būtinai raskite. Jei tai laukinė svajonė, nerealistiška pasakiška mintis (panaši į “jeigu sulieknėsiu, tada mane visi mylės”) – ji irgi nebūtinai suveiks.

Siekiant didelių tikslų, paprastai reikia daug pastangų, atsiranda įvairių nuovargio ženklų, kyla noras viską pamesti ir nuleisti rankas. Rutina r pagrindinė pagalba – dėl susiformavusių įpročių, gebėjimo gerai prognozuoti rutinos eigą ir rezultatus, jau įgytos patirties atsiranda tikėjimas, kad sekantis žingsnis bus įveikiamas, pasitikėjimas savimi, ramybės jausmas. Dideli ir ilgi darbai nėra varomi motyvacijos, ambicijos ar kitų gaivališkų jėgų – dideli darbai yra varomi didesnių ar mažesnių įpročių ir rutinų.

Tikslas tikslui nelygu. Vieni tikslai yra “nuėjau-padariau” tipo, kurie nereikalauja jokių pakartotinių veiksmų. Dažniausiai apie juos ir negalvojame – nueiname ir padarome.

Kiti tikslai reikalauja auginti gebėjimus, patirtį, žinias – nėra taip lengvai pasiekiami. Bet jie ir yra labiau norimi ir pageidaujami. Bėda prasideda, kai kažkodėl sugalvojame, kad tokiam tikslui pasiekti mums užteks to paties – nueiti ir padaryti.

Taip augimas nevyksta – augimui reikia sluoksnių, reikia palaipsninių veiksmų, reikia pakartojimų. Štai čia rutina ir tampa pagrindiniu įrankiu – jei kasdien paaugsime po kruopą, po mėnesio turėsime jau reikšmingą saują. Jei paaugsime tik tada, kai tam bus tinkama nuotaika – tai po mėnesio turėsime kelias kruopas.

Man atrodo, svarbu reabiliuoti rutinos terminą. Rutina yra seka, pasikartojimas, įprotis. Rutina gali būti nuobodi, bet rutina gali būti ir labai gelbstinti. Rutina “nekalta” dėl to, kokį poveikį ji daro mūsų gyvenime. Jei taikome netinkamą įrankį klausimui spręsti, tai ne įrankio problema. Ar pasirinkome tinkamą būdą? Rutina niekada nežadėjo būti pramoga, tai tam tikram tikslui pasiekti reikalinga rutina. Jei ji padeda, tai ji iš tiesų yra maloni ir komfortiška.

Tam, kad bet kokį veiksmą vadintume progresu, svarbu suprasti, ar judėjimo kryptis yra tinkama, tokia, kokios tikimės, link tikslo – antraip visai lengvai pokytis gali reikšti ir regresą, judėjimą tolyn nuo savo tikslo. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali atrodyti, nes apibrėžti tikslą taip, kad jis būtų prasmingas sau pačiam, ne paramstytas klišėmis, dirgintų kažką viduje ir motyvuotų – yra darbas. O kai jau žinome, koks tikslas, tada gerokai lengviau suprasti, ar link jo judame.

Kai didžioji dalis sekos yra rutina, ir maža jos uodegėlė – progresas, tai gal ir kyla jausmas, kad progreso yra mažai. Labai svarbu šią mintį pagauti ir sustabdyti. Ne tame esmė, kiek daug progreso per vieną žingsnį padaryta. Svarbu, kad jis būtų sistemingas, ir “paklojamas” ant tinkamų ir stiprinamų įgūdžių pamato. Jei progreso bus daug per vieną žingsnį, sudeginsime pr daug jėgų ir pradės atrodyti, kad “netekome motyvacijos”. Tuo tarpu svarbiausia klaida buvo “užsiplėšti”. Pakartoti, ką žinau, ir padaryti trupinėlį daugiau – ilgalaikis progresas atrodo būtent taip.

Jeigu kyla mintis, kad rutina ir progresas yra du skirtingi dalykai – visada verta vizualizuoti piramidę. Pirmas sluoksnis, pagrindas – atrodo niekur nepakilom. Antras, trečias, dešimtas. Gal jau kažkiek ir yra, nors klojam vienodą sluoksnį po sluoksnio. Kiekvienas pakartojimas atlikimą daro vis paprastesnį, nes mokomės ir stiprėjame, todėl kas kartą galime padaryti vis geriau, daugiau, aukščiau. Bet šių pakartojimų neatsirastų erdvės geresniam atlikimui.

Rutinos svarbiausias psichologinis privalumas yra tai, jog rutina taupo smulkiems sprendimams reikalingus resursus. Mums nėra būtina kiekvieną kartą atidžiai rinktis ką rengtis, ką valgyti, ką veikt atsikėlus ar kaip planuoti savo darbą. Rutiną sukurti, be abejo, svarbu dėmesingai, nes įpročiams tikrai nėra svarbu, ar jūs optimaliai ir racionaliai kartojate žingsnius. Įpročiais virsta viskas, kas kartojama. Tačiau sykį sukonstravus gerą, naudingą, sveiką, efektyvią rytiną – ją perkelti į įpročius ir taip “automatizuoti” yra labai racionalu.

Progresas – judėjimas pirmyn, link apibrėžto tikslo; taip pat dažnai numanoma – gerėjimo, tobulėjimo kryptimi, vystymasis. Yra ir tamsioji pusė – tobulėjant dalykai darosi labiau komplikuoti, yra daugiau istorijos (tiesiogine ir perkeltine prasme), kuri veikia dabartį ir ateitį (tiesa, tikrai nebūtinai neigiamai). Kartais minimalizmas yra tikslas, ir tada progresas yra visos struktūros supaprastinimas, o ne sudėtingumo augimas. Šiaip ar taip, progresas yra vektorius, judėjimas.

Rutina – tai reguliarus veiksmų sekos kartojimas, grandinėlė,kuria “prasukame” kiekvieną dieną, savaitę arba po kažkokio “jungiklio” arba tam tikru metu. Rutiną dažnaiu suvokiame kaip neigiamą dalyką ir esame linkę burnoti, bet kaip ir viskas gyvenime, rutina turi savo šviesą ir tamsią pusę. Tamsi pusė žada nuobodulį, sąstingį, užstrigimą. Šviesi pusė žada įprotį, lengvą atlikimą, mažą klaidų tikimybę. “Pem ant pem” 🙂