Žmogus gali išsivaduoti iš aukos vaidmens ir begalinio savigailos rato, jei jis sau atleidžia. Ne pateisina, ne sugalvoja, kodėl kažkas kitas dėl to buvo kaltas, ne nutaria vėl ir vėl ieškoti neįmanomų atsakymų – o priima tai, kas nutiko kaip faktą, ir nusprendžia gyventi toliau.
Terapinės aplinkos, kurios tai padeda atlikti, dažnai būna grupinės terapijos sesijos ar psichodramos užsiėmimai – erdvės, kur galima ne tik kalbėtis apie gyvenimo įvykius, bet ir pamatyti juos iš šono, gauti galimybę juos _atlikti_ dar kartą. Tokioje aplinkoje labai svarbus palaikymas ir tvirtumas, ryžtas žengti į priekį.
Dirbant asmeniškai su terapeutu, taip pat produktyvu fokusuotis į sprendimų priėmimą, emocinį intelektą, kognityvinę terapiją ir suvokiamą kontrolės lauką.