Jei turite įprotį jaudintis dėl kitų žmonių nuomonės apie jus – labai atidžiai apsvarstykite, ar dėl to jaudintis reikia. Nuosekliai patikrinkite visą loginę grandinę – ar jos gale yra įtikinamas, realistiškas, jums svarbus argumentas? Tarkim, jei dalyvaujate grožio konkurse – turite patikti komisijai, jei norite laimėti. Bet ar jūsų kalba prieš auditoriją tikrai yra toks grožio konkursas? Ar dėl to bus priimtas sprendimas jus pakviesti į darbą, kitai paskaitai, įteikta premija? Ar tai bus vienintelis vertinimo kriterijus? Ar realistiškai vertinate tokio įvykio tikimybę?

Man atrodo (apibendrinant daugelio žmonių istorijas), mes gerokai per dažnai suteikiame gerokai per daug reikšmės tam, kokį kelių milisekundžių įspūdį paliks vienas ar kitas mūsų žodis ar veiksmas. Dažniausiai, deja (ar laimei?), jis trunka tik milisekundes, ir dažniausiai, deja (ar laimei?) jis nepalieka jokio pėdsako.

Vienas iš gerų ir gelbstinčių įpročių – nelyginti savęs su kitais. Žmogus toks sudėtingas, toks kompleksiškas, kad teisingai, objektyviai palyginti save su kažkuo kitu yra visiškai neįmanoma. Tai, kad kažkas kažkoks vienas dalykas iš daugybės tūkstančių kitam žmogui išeina kitaip, dar visiškai nieko nereiškia apie mane. Mes nežinome nei kiek tai kitam kainavo pastangų, patirties, klaidų, kokios jo a jos nekontroliuojamos savybės jam leidžia kažką daryti kitaip yra absoliučiai jokia priežastis save vertinti blogai. Vienintelis dalykas, kuris turi prasmės – matuoti savo nuosavą progresą.

Retesnis, bet man labai prasmingai skambantis patarimas: dažniau rinktis tai, ko reikia, o ne tai, ko noriu. Ilgalaikei laimei ri gerovei tai tikrai labai svarbu. Noras dažnai plyksteli kaip trumpalaikis ir šiaip jau nenaudingas impulsas veikti, gauti, duoti. Poreikiais pagrįsti veiksmai dažniau turi ilgalaikį, vertingą efektą.

Beje, “labai noriu” nereiškia “reikia”. Gal kiek per dažnai imamės vadinti norus poreikiais ir taip juos apvilkti nekaltais kailinukais.

vien trumpa rekomendacija: daugiau dėmesingumo. Dėmesingumas visų pirma yra apie gebėjimą pastebėti, ko man reikia, ko aš noriu, kaip jaučiuosi. Dėmesingumui užtenka pastebėti, nieko daugiau. Tik įvardinti. O nuo čia jau galima daryti visa kita.

Dažnai, per dažnai į klausimą “o ko JŪS norit?” išgirstu tylą, arba “aš net nebežinau”. Galimai todėl meilės sau ir nėra, kad net neaišku, kokia forma ji turi pasirodyti….

Meilė sau gali būti ir labai fizine forma – klaustis savo kūno poreikių. Atsigulti, atsikvėpti, pamiegoti, padaryti tempimo pratimus, padaryti pertrauką, pasirinkti tai, kas svarbu – ir leisti sau ignoruoti tai, kas nesvvarbu. Padėti telefoną į šoną ir nustoti rūpintis visu pasauliu, nors trumpam – vietoj to pažiūrėti į tolį, pamedituoti apie savo savijautą, norus, tikslus, svajones. Imti į rankas samtį, virbalus, knygą, teptuką, vazoną ar bet ką kitką, kas leis užsiimti kūryba. Tai irgi poilsis. Valgyti tai, kas skanu – visų pirma tai, kas skanu. O tada jau – skanu ir sveika. Sužinoti, suprasti, galiausiai išgirsti iš savo kūno, nuo ko jam gera visada, o kas atneša tik sekundę džiaugsmo ir kelias valandas rėmens ar nevirškinimo.

Na gerai, apibrėžimai apibrėžimais, bet svarbu pasakyti ir dar vieną dalyką – meilė sau yra labai individualus dalykas. Todėl tai, ką konkrečiai reiškia jūsų meilė sau, reikėtų vis tik sąžiningai su savimi ir susitarti. Toliau pasakosiu visokiuasius pavyzdžius, kruie jums gali tikti ar netikti, bet visą laiką galvokite, kad niekas kitas negali jums to pasakyti, tai nėra kažkam kitam žinoma paslaptis. Jei tai slepiate patys nuo savęs, tai niekas kitas už jos jos neatskleis…

Kas tai galėtų būti dar:

• kalbėti apie save su meile
• suteikti sau (savo poreikiams ir norams) pirmenybę
• nustoti save vertinti neigiamai
• pasitikėti savimi
• nemeluoti sau
• būti sau pačiam maloniu ar malonia
• nustatyti sveikas (sau palankias!) ribas
• atleisti sau net už tai, kad kartais savęs nemylime

Ar turit kitokių apibrėžimų?

Nereikia labai daug ir giliai galvoti apie štai ką: vienintelis dalykas, ką mes tikrai turime, nuo pat pradžios iki galo, yra mes patys. Kai jau nebeturi nei draugų, nei šeimos, nei garbės, nei pinigų, nei jokio daikto – vis dar turime save. Kažin, ar bebus koks ištikimesnis dalykas gyvenime, ir vertesnis pagarbos, rūpesčio ir dėmesio. Galvojant apie tai, meilė sau yra:

• pagarba sau, savo gerovei ir savo laimei
• rūpinimasis savo poreikiais ir savo gerovės užtikrinimas, neaukojant jos kitiems
• nesutikimas nusileisti mažiau to, ko nusipelnėte.

Meilė sau nėra ir perdėtas savęs aukštinimas (bet nėra ir savęs žeminimas), susitelkimas tik į save (ir nėra tik susitelkimas į kitus) – kaip meilė vaikui nėra tik nuolatinis kutenimas ir maitinimas saldainiais. Meilė sau yra atidus ir rūpestingas savo poreikių ir norų stebėjimas, vertinimas ir tenkinimas suprantant ir trumpalaikes, ir ilgalaikes pasekmes. Meilė sau yra nuoseklus ir nuolatinis mokymasis ir lavinimasis būti geresniu, stipresniu, sveikesniu – ne spaudimas ir barimas dėl to, kad dar kažko nemoki, bet ramus ir kasdienis keliavimas link geresnių dalykų.

Paimkim vieną mažą gabaliuką iš laiško korintiečiams – “meilė neteisia”.

Ką tai reiškia savo atžvilgiu? Nebarti savęs, nežeminti, neniekinti? Gal iš tiesų, užtektų pasakyti – velnias, susimoviau, padariau klaidą. Man nepatinka tai, ką padariau. Norėčiau daugiau taip nedaryti, Užsirišu mazgelį, kad nepamirščiau. Gal net pasikabinsiu lapelį prieš akis. Pabandysiu pataisyti žalą, kurią padariau, atsiprašyti, pasodinti naujas gėles vietoj ištryptų.

Ar tikrai neužtektų to, vietoj ilgų ilgiausių savigraužos seansų?…

Mano užkietėjusios ateistės smegenys yra kišenių, kuriose jaukiai gyvena įvairūs religiniai artefaktai. Vienas jų kaip tik yra apie meilę. Man čia daugiau paaiškinimų apie tai, kaip reikėtų mylėti save:

PIRMASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.