Month: September 2023

Kaip ir kitiems savęs tyrimo ir savęs auginimo darbams, savo klaidų analizei ir sau skirtam grįžtamajam ryšiui, šį darbą verta rašyti. Kokios buvo jūsų klaidos – svarbiausios ar ryškiausios, kurias pamenat? Kaip jautėtės? Ko išmokote? Kaip užtikrinate, kad ant to paties grėblio nebeliptumėte – jei tai jūsų rankose? Jei ne – kaip gydysitės “grėbliu sumuštą kaktą”? Tokius užrašus verta pavartyti reguliariai, o ypač tada, kai jaudinatės dėl ką tik padarytos klaidos ir niekaip neišsijungiate į produktyvesnę būseną.

Dar vienas dalykas, trukdantis priimti kitų žmonių klaidas – noras keršyti. Jis visų pirma paremtas noru kažką galėti, noru veikti, nori pasijusti galinčiu pakeisti tolimesnė įvykių eigą. Noras geras, bet priemonės netinkamos ir veda į netinkamą rezultatą. Sulaukęs audringos ir gal net agresyvios reakcijos, žmogus praleis progą pasimokti, todėl situacija niekaip nepagerės. Taip “išsiliejusiam” žmogui irgi nepagerės, stiprus įsiaudrinimas yra stiprus stresas. Produktyvesnis būdas būtų teisingai įvertinti geriausią sprendimą ir jį vykdyti (pvz. kompensuoti dėl klaidos patirtus nepatogumus), nes kerštas, kaip taisyklė, nesprendžia nieko.

Išmokti toleruoti kitų žmonių klaidas galima treniruojantis. Treniruotė yra dėmesio perkėlimui – nuo ilgo arba dar ilgesnio pykčio sąrašo, keiksmų ir burnojimo – į efektyvių veiksmų planavimą ir vykdymą. Ar tai problema man? Ar didelė? Ką galiu su tuo padaryti (nes pavyzdžiui atsukti laiko ir padaryti taip, kad kitas žmogus nesuklystų – tikrai negaliu)?

Lyg ir pradėjome tartis, kad klaidas gerai daryti – mokomės, augame, tobulėjame. O kaip su kitais, ar gerai klaidas daryti kitiems? Paprastai to nenorime, ir sakytume – ne, ne. Kiti tegul visada daro teisingai. Vis tik specialistai. Bet jei jie nedarys klaidų, kaip jie taps geresniais specialistais?… Ir kaip tada jie atlaidžiai žiūrės į jūsų klaidas? Turbūt sunkiai sukonstruojama situacija, kai normalu iš kitų sulaukti kritikos už klaidas, o sau pačiam priimti klaidas kaip mokymosi galimybę. Todėl visai vertėtų apsvarstyti ir toleranciją kitų klaidoms, iš kurių kiti mokosi. Ir susivaldyti nuo stipraus noro paleiati į darbą savigyną

Ne visos kitų žmonių klaidos mums kainuos sveikatą ir gyvybę, tikrai ne visos.

Gali būti, kad langas atidarytas – klaidą pripažinome, norime suprasti, kur galime paaugti ir patobulėti – bet kas yra tas teisingas atsakymas, niekaip nėra aišku. Čia būtų labai svarbu prisiminti, kad vertė yra rasti atsakymą, o ne būtinai tai padaryti savarankiškai. “Skaitosi” visi atsakymai, nesvarbu kaip ir iš kur juos gavote – svarbiausia, kad pasinaudojote proga pasimokyti. Todėl tikrai verta paklausti kitų, labiau patyrusių, su žvilgsniu iš šono ar kitaip galinčių padėti rasti teisingą atsakymą.

Man atrodo (neturiu statistikos), kad mes dažniau manome apie klaidas kaip apie pralaimėjimus, susitraukimus, praradimus. Kaip apie kažkokį anti-augimą. Nors iš tiesų kiekvieną kartą, kai padarome klaidą, esame taške, kai galime išmokti daugiau, geriau, teisingiau. Tai kaip tik augimo galimybė. Tiesa, ne augimo garantija – nes jeigu nenueisime iki galo, nerasime teisingo sprendimo ar atsakymo, tada augimo nebus daug. Bet pakeisti, pataisyti tą vieną pradinę mintį – kad tai yra langas augti – manau irgi visai padėtų.

Savigraužą svarbu atskirti nuo savianalizės. Čia ja kaip kiekvienas apie save galvoja, skirtumai tikrai individualūs. Bet esminis kriterijus yra tai, kad vidinis monologas jums duoda naudos, ar ne. “Na kodėl aš tokia kvaila ir nepagalvojau” nepadeda, “kitą kartą reikia visų pirma patikrinti, ar čia tikra įmonė” – padeda. Net jei kito karto nebus. Svarbu tai, ar aktyviai mokotės, ar tik užsiimate savęs žalojimu.

Vengiant klaidų, dažnai vengiama tokios veiklos, kur yra didesnė klaidų tikimybė – jos atsisakant visai (“ai, aš nemoku”) arba perduodant atsakomybę kitam (“tau geriau gaunasi”). Ten, kur klaidos kaina didelė, tai gali skambėti kaip gera alternatyva, tačiau labai svarbu neužmiršti kito aspekto – tokiu atveju sau nesukursime nei pagerinto įsiminimo būsenos, nei patobulinsime savo turimus įgūdžius. Kartais tai nieko tokio – o kitais kartais tai labai svarbu.

Siekiant produktyviai spręsti klaidas, svarbu treniruotis atskirti – ką galima padaryti susidariusioje situacijoje (ir kas bus naudinga ateityje), ir ko negalima pakeisti. Su pirma dalimi kaip ir aišku – tai turi tapti priminimais, planais, įgūdžiais, kriterijais ateičiai, jeigu jų prireiktų vėl. Su antru labai svarbu kuo greičiau vidinį monologą baigti (nes kuo daugiau laiko skiriate nerimą keliančioms mintims, tuo labiau nerimas stiprėja) ir dėmesį nukreipti kažkur kitur. Dėmesio objektą, kaip namų darbus, reiktų pasiruošti iš anksto ir turėti po ranka – nesvarbu, ar tai bus darbas, ar kryžiažodis, ar žaidimas, ar pabėgiojimas.

Kai kalbam apie klaidų priėmimą, tikrai nekalbam apie tai, kad imam save pateisinti ar ieškom priežasčių, kodėl taip ir turėjo nutikti, arba kodėl tai yra gerai. Klaida yra klaida, tai vis dar neteisingas poelgis, žingsnis ar atsakymas. Kai klaidą priimam, trumpai ir aiškiai pripažįstam, kad tai klaida – ir nieko daugiau nelaukdami, neužstrigdam ties klaidos įvardijimu, apgailestavimu ar kitomis mažai naudingomis veiklomis, imamės mokytis – t.y. spręsti, koks buvo teisingas žingsnis, ir kaip sau padėti kitą kartą nebesuklysti. Kuo daugiau pastangų dėsime į produktyvų planavimą, tuo naudingesnė bus klaida – nes be klaidos to nebūtumėte atlikę.