Įdomu tai, kad savo pačių klaidų mes paprastai nevertinam blogai, dažniau pajuntame didėjantį azartą ją ištaisyti. Ko mes tikrai nemėgstame – kitų žmonių nuomonės, vertinimo ar net smerkimo už klaidas. Kurį ilgainiui išmokstame patys sau “pragroti” galvoje, bet kuria iš įprastinių, kultūros paslaugiai diktuojamų formų – “ką kiti pagalvos”, “iš manęs juoksis” ar kažkuo dar iš šios serijos. Man atrodo, šį skirtumą yra ypač svarbu atpažinti ir teisingai įvardinti. Klaidos stebėtojai iš šono lygiai taip pat pajunta azartą, matydami kitą žmogų klystant, dažnai nori parodyti ar pataisyti ir tam, kad šią įtampą atpalaiduotų, kartais dar ir tam, kad parodytų savo viršenybę (kompetenciją, statusą, sustiprintų savo saugumo jausmą). Juokas iš kito klaidos visų pirma skirtas vidinės besijuokiančiojo įtampos atpalaidavimui, net jei tikslas yra pažeminti klystantį. Kodėl gi ta įtampa kyla? Dažniausiai todėl, kad besijuokiantis nesijaučia saugus tokios klaidos akivaizdoje, dažniausiai įsivaizduodamas save tokioje pat situacijoje. Ar tai padeda klystančiam? Sakyčiau, iš viso nei į tvorą, nei į mietą.
psichologė internete ir gyvai