Kraštutinis klaidų vengimas, ir nenuilstamos pastangos pasiekti tobulą rezultatą yra perfekcionizmas. Priklausomai nuo to, kokiame kontekste apie tai kalbame, tai gali būti ir ir tai, kuo giriamės, ir tai kuo skundžiamės. Dažnai minimas ir Pareto dėsnis – 80 procentų rezultato reikalauja 20 procentų pastangų, o likę 20 procentų rezultato – 80 procentų pastangų. Kiekvienas patobulinimas būna laba brangus. Ir perfekcionistai šią kainą puikiai žino. Tačiau “sutinka” ją mokėti tikėdamiesi, kad pasiektas tobulas rezultatas atneš 200 procentų laimės (kas, beje, paprastai neįvyksta, nes pervargęs žmogus apskritai į nieką nebereaguoja).
Paprastai rekomenduojama pasirinkti konkrečiam kontekstui ir žmogui tinkamą “pakankamai gerai” lygį, lyg ir atitinkantį tuos 80 procentų rezultato. Be abejo, ne visada 80 procentų yra pakankamai, bet todėl ir nenaudojam skaičių. Čia svarbesnė idėja, kad nebūtina siekti tobulumo, nes greičiausiai tik pats veiksmo atlikėjas matys skirtumą tarp beveik tobulo ir tobulo – o jėgų tam skirtumui reikės labai daug.
Likusi dalis, tarp “pakankamai” ir “tobulai” yra ir erdvė klaidoms.
