Lėtinį skausmą patiriantys žmonės dažnai turi ryškiau išreikštus depresijos požymius, mažiau fiziškai juda. Depresijos požymiai sustiprina patiriamą diskomfortą (viskas aplinkui vertinama “juodžiau”, todėl ir skausmas atrodo stipresnis). Mažiau judant negaunama naudos iš mankštos ir aktyvesnės medžiagų apykaitos, taip pat negaminami visi fiziškai svarbūs komponentai, kurie veikia kaip natūralūs antidepresantai.
Patiriamas skausmo lygis, galimybės kontroliuoti skausmą ir atsparumas skausmui priklauso ir nuo aplinkinių paramos, kurią skausmą patiriantis žmogus gauna, ir nuo žmogaus socialinės-ekonominės padėties.
Taip, skausmas yra tikras biopsichosocialinio modelio pavyzdys – čia svarbios ir biologinės, ir psichologinės, ir socialinės dalys.