Month: September 2023

Tai jeigu klysti yra naudinga, kodėl mes teisiame ir vertiname kitus klystančius?

O pamėginkite įsivaizduoti save, pastebėjus kito žmogaus klaidą. Kai kasoje gaunate neteisingą grąžą. Kai jums pristato ne jūsų užsakymą. Kai į jus kreipiasi kitu vardu. Kai spaudžiate mygtuką, o ekrane pasirodo klaidos pranešimas.

Ar tikrai visada pagalvojate – o, žiūrėk, čia dar yra erdvės pasimokyti, kitą kartą bus geriau? Ar bent dažnai? Ar ta klaida tokia didelė, kad reikšmingai veikai jūsų gyvenimą? Ar jūsų reakcija adekvati klaidos poveikiui?

Ar ne todėl taip bijome klysti?

Kraštutinis klaidų vengimas, ir nenuilstamos pastangos pasiekti tobulą rezultatą yra perfekcionizmas. Priklausomai nuo to, kokiame kontekste apie tai kalbame, tai gali būti ir ir tai, kuo giriamės, ir tai kuo skundžiamės. Dažnai minimas ir Pareto dėsnis – 80 procentų rezultato reikalauja 20 procentų pastangų, o likę 20 procentų rezultato – 80 procentų pastangų. Kiekvienas patobulinimas būna laba brangus. Ir perfekcionistai šią kainą puikiai žino. Tačiau “sutinka” ją mokėti tikėdamiesi, kad pasiektas tobulas rezultatas atneš 200 procentų laimės (kas, beje, paprastai neįvyksta, nes pervargęs žmogus apskritai į nieką nebereaguoja).

Paprastai rekomenduojama pasirinkti konkrečiam kontekstui ir žmogui tinkamą “pakankamai gerai” lygį, lyg ir atitinkantį tuos 80 procentų rezultato. Be abejo, ne visada 80 procentų yra pakankamai, bet todėl ir nenaudojam skaičių. Čia svarbesnė idėja, kad nebūtina siekti tobulumo, nes greičiausiai tik pats veiksmo atlikėjas matys skirtumą tarp beveik tobulo ir tobulo – o jėgų tam skirtumui reikės labai daug.

Likusi dalis, tarp “pakankamai” ir “tobulai” yra ir erdvė klaidoms.

Statistikoje paprastai minimos dviejų rūšių klaidos – bet jos iš tiesų vyksta ir gyvenime, ir mes nevienodai į jas reaguojame. Pirmo tipo klaida – “false positive”, kai neteisingai patvirtiname klaidingą prielaidą. Antro tipo klaida – “false negative”, kai neteisingai atmetame teisingą prielaidą.

Statistikoje (o ir gyvenime) tai svarbu, nes remdamiesi netikslia, netinkama, tendencingai atrinkta išvada galime padaryti labai netinkamai “pagrįstų” išvadų. Dažnai savisaugos vedami žmonės renkasi atsargesnį variantą (kuris lyg ir atitinka antro tipo klaidą), o vedami emocijų ar lūkesčių – rizikingesnį (kuris lyg ir atitinka pirmo topo klaidą), bet ne visada ir ne visiems būna taip. Tačiau pagalvoti apie tai įdomu.

Žinoma, svarbu valdyti ir klaidos kainą ir pasekmes – tačiau klysti vis tiek yra svarbu. Klaidos yra lyg nuolatinis tikslinimas ir kalibravimas, be kurio tobulėjimas neįmanomas. Nėra jokio kito būdo daryti vis geriau ir geriau, jei neatsiremiama į nuolat daromas klaidas. Didelės pastangos vengti klaidų paprastai reikalauja labai daug pastangų, kurių galiausiai pritrūksta geram veiksmo rezultatui, todėl tai lėtesnė ir mažiau produktyvi strategija. Korporatyviniame pasaulyje sutinkamas raginimas “fail fast” yra būtent apie tai. Klaidos su didele klaidos kaina, be abejo, reikalauja atsargesnės strategijos – kita vertus, pernelyg dažnai pervertiname klaidos kainą arba iš viso apie ją negalvojame, todėl imamės neefektyvaus klaidų vengimo.

Viena iš realesnių priežasčių, kodėl mes galime nemėgti klaidų – tai, kad būsime įvertinti kaip nekompetentingi, nepatikimi, todėl nesaugūs. Tai mums gali kainuoti santykius su grupe. O tai jau gali reikšti ir dar didesnes pasekmes. Be jokios abejonės, visi mes pradedame nuo to paties taško – kai nemokame nieko, ir greičiau arba lėčiau didiname savo meistrystę. Iš to, kiek greitai kiek daug išmokstame ir nebedarome esminių klaidų galima daryti keletą išvadų, ir neretai išvados būna tendencingos konkrečiam kontekstui: kartais sakome, kad žmogui tiesiog sekasi ar turi talentą; kitais kartais sakome, kad nesistengia. Nors rezultatas vis tiek toks pat – klaida. Kaip begalvotų kiti, sau pačiam klaidos priežastį įvardinti yra svarbu tam, kad tinkamai elgtumėmės su jos priežastimis.

Vienas svarbus kriterijus, kuris daro klaidas nemaloniomis – klaidos kaina. Suklysti ir neuždėti nosinės ant raidės gali baigtis linksmu pliaukštelėjimu per kaktą, suklysti ir nepasukti vairo gali baigtis likusiu gyvenimu nejudant. Teisingos ar visai netikslios klaidos kainos prognozės ir yra tai, kas klaidos patyrimą daro nemaloniu, šmėkštelint galimam klaidos pasekmių išgyvenimui. Bet ar jos teisingos?

Įdomu tai, kad savo pačių klaidų mes paprastai nevertinam blogai, dažniau pajuntame didėjantį azartą ją ištaisyti. Ko mes tikrai nemėgstame – kitų žmonių nuomonės, vertinimo ar net smerkimo už klaidas. Kurį ilgainiui išmokstame patys sau “pragroti” galvoje, bet kuria iš įprastinių, kultūros paslaugiai diktuojamų formų – “ką kiti pagalvos”, “iš manęs juoksis” ar kažkuo dar iš šios serijos. Man atrodo, šį skirtumą yra ypač svarbu atpažinti ir teisingai įvardinti. Klaidos stebėtojai iš šono lygiai taip pat pajunta azartą, matydami kitą žmogų klystant, dažnai nori parodyti ar pataisyti ir tam, kad šią įtampą atpalaiduotų, kartais dar ir tam, kad parodytų savo viršenybę (kompetenciją, statusą, sustiprintų savo saugumo jausmą). Juokas iš kito klaidos visų pirma skirtas vidinės besijuokiančiojo įtampos atpalaidavimui, net jei tikslas yra pažeminti klystantį. Kodėl gi ta įtampa kyla? Dažniausiai todėl, kad besijuokiantis nesijaučia saugus tokios klaidos akivaizdoje, dažniausiai įsivaizduodamas save tokioje pat situacijoje. Ar tai padeda klystančiam? Sakyčiau, iš viso nei į tvorą, nei į mietą.

Klaidos yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, nes mums tenka nuolat susidurti su naujais, nežinomais dalykais, ir vis turime išsiaiškinti, kokia iš esamų galimybių mums yra tinkamiausia. Kalbėdami apie klaidas, neišvengiamai turime aptarti ir teisybės sąvoką. Teisingas, neklaidinas sprendimas yra tinkamas tam konkrečiam žmogui toje konkrečioje situacijoje. Kai kam kitam jis galbūt irgi bus teisingas kitoje situacijoje, o gal bus netgi labai klaidingas. Mes labai norėtume sutaupyti laiko ir pastangų, mokydamiesi iš kitų teisingų sprendimų, bet, deja, visada yra rizika, kad jis toks nebebus, nebebus – net jei tai tas pats žmogus ir labai panaši kita situacija. VIsai gali būti, kad kiekviena klaida savo gyvenime yra buvusi tiesa – arba ja taps.

Klaidomis žodynas vadina nukrypimą nuo tikros ar tikslios informacijos – pavyzdžiui, neteisingą atsakymą, netikslų įsitikinimą). Vykdant eksperimentą, klaida laikomas bet koks stebimo kintamojo pokytis, kuris nėra sukeltas nepriklausomo priežastinio stebimojo kintamojo pokyčių; čia dažniau mokslininkų naudojamas terminas. Klaidos gali būti sisteminės (su numanoma, nuspėjama priežastimi) arba atsitiktinės (kai neturim žalio supratimo apie jų kilmę, ir tiesiog laikom jas triukšmu).