Dar vienas įdomus aspektas – smegenyse veikia daug autonominių, nevalingų procesų. Kadangi negalime pasistengti ir nudžiugti arba nuliūsti (taip, kaip galime pakelti ranką arba išsižioti), tai mums susidaro įspūdis, kad yra kažkas kitas, kas tuos procesus valdo. Tačiau tas “kažkas kitas” nėra tikresnis už tai, kas įžiebia saulę ar stumia debesis per dangų. Mes vis bandome paaiškinti aplinką žmogiškomis sąvokomis, ir dažnai sunku persijungti į labiau fizikinį-cheminį-biologinį matymą. Skruzdėlės stato skruzdėlynus be projektų vadovų, Mėnulis sukasi niekieno nejudinamas, o smegenys palaiko visokiausius procesus be jokio vidinio piktojo ar gerojo demono.
Smegenys: mes jas ar jos mus? 26 diena
Šiandien klausiausi podcasto apie narkotinių medžiagų naudojimą neurologijos tyrimuose (žinau!), ir ten nuskambėjo kita įdomi mintis, man regis susijusi ir su šia tema. Suvokdami pasaulį, mes vis ieškome ribų, kontūrų, pradžių ir pabaigų, kažkokio apibrėžtumo. Kitaip visas pažinimas baigtųsi viena išvada – mes plaukiame vienalytėje ir begalinėje energijos jūroje. Net ne taip. Mes esame jūra.
Riba tarp “aš” ir “ne aš” irgi yra riba. Ir kad jau taip sunku suprasti, kur “aš” prasideda ir baigiasi, tai sunku ir patikėti, kad ten neslypi skeletai ir demonai. Nes nesimato. Nes nesuprantama. Bet gal gera proga pakartoti, kad ta prasme, kuria mums tai svarbu suprasti – mes esame viena sistema.