Stebėdami pasaulį ir jį suvokdami, mes niekada nematome savęs (nebent žiūrime į veidrodį. Bet ir tai yra atspindys, o ne mes patys! Juk esame matę ir iškreiptų pavyzdžių – bet iš kur galime žinoti, kad matomas atspindys yra “neiškreiptas”?…). Viena iš teorijų sako, kad “aš” ir yra tas vienintelis dalykas, kurio mes aplinkoje nematome, bet nujaučiame, kad jis turi būti, nes kitaip kas yra tas, kurio nematome? Šiame požiūryje smegenys yra visiškai nepriklausomas pojūčių analizės centras, tačiau mąstydami (kas yra smegenų funkcija) mes ir nusprendžiame, kad turi būti kažkoks “aš”. Čia norėtųsi sakyti, kad smegenys sukuria “aš”.
psichologė internete ir gyvai