Smegenys: mes jas ar jos mus? 2 diena

Heraklitas (o gal Diogenas, o gal prieš ar juos gyvenę graikų filosofai) sakė – “pažink save”. Man tai visada yra toks pat klausimas, kaip su kuo išplauti šepetį, kuriuo plovei visa kita? Na gerai, yra ir gražesnių metaforų apie pirmapradžius judintojus 🙂

Bet klausimo svarba nuo seniausių laikų matyt, buvo didelė. Daugėjant žinių, daugėja ir galimybių pažinti save. Jeigu graikų laikais tai daugiau buvo apie širdį, smegenims nebuvo skiriama daug vietos – tai dabartinis neuromokslas leidžia pasakyti gerokai daugiau žodžių apie tai, kuo turėtume mąstyti. Ar gauname geresnių atsakymų – dar vis suabejočiau.

Galbūt tai vis tik panašiau į gyvatę, kandančią sau uodegą, į nuolat judančią pusiausvyrą tarp smegenų, kurios sukuria paprastą “aš sąvoką”, tas “aš” kitų smegenų sąvokų ir funkcijų padedamas mokosi, gausėja ir darosi vis sudėtingesnės žinios ne tik apie aplinkinį pasaulį, bet ir apie save. Taip, kaip savaime išsiplaunantis šepetys 🙂

Beje, užrašai ant Delfų šventyklos dar mokė “visko ne per daug” ir “duok priesaiką, bėda netoliese” (trečias skamba beveik tiksliai kaip iš Sostų Karų).

Smegenys: mes jas ar jos mus? 1 diena

Klausimas tikrai geras, bet ir klampus, nes visų pirma jis reikalauja nutarti, ar yra atskiras “aš”, kurį smegenys gali valdyti, arba kuris gali būti smegenų valdomas. Net procesas, kuriuo ieškome šio atsakymo, metakognicija, yra smegenų sukurtas ir palaikomas.

Yra juokas, kuris nebūtinai visada yra juokingas – sakoma, kad smegenys yra tobuliausias žmogaus organas (smegenų nuomone). Tai ar galime pasitikėti tuo, ką smegenys mums siūlo, jei bent iš tolo priartėsime prie prielaidos, kad smegenys gali daryti bet ką, kad mus valdytų? Kita vertus, o kuo dar mes galime mąstyti ir vertinti?