Galvojant apie tai, ką šiandien žinome apie smegenis norisi sakyti taip: smegenys ir “aš” nėra du skirtingi dalykai, tai du vieno dalyko aspektai. Jeigu pieščiau schemą, greičiausiai pieščiau dvi ratu viena į kitą rodančias rodykles. Tai dvi atskiros sąvokos (ir atskirų sąvokų turime gerokai daugiau, nes taip, dalindami pasaulį į atpažįstamus objektus, mes apie jį ir kaupiame informaciją). Noras atsakyti į tokį klausimą greičiausiai yra pagrįstas nerimo, kad yra kažkas, kas mus kontroliuoja. Bet nieko “kažko” nėra, esame tik mes, ypatingai sudėtingo instrumento (smegenų) savininkai, kurių daugybė funkcijų mus šiek tiek gąsdina. Bet taip pat stebuklingai atrodo bet kuris organas, jei tik apie jį pagalvotume detaliau – nesvarbu, ar tai bus žarnos, ar inkstai, ar gimda. Visas žmogaus organizmas yra nuostabus, ir dar daug mums apie jį reikia sužinoti, kad jis nekeltų daugybės jausmų, tame tarpe ir pagarbios baimės.
Smegenys: mes jas ar jos mus? 16 diena
Imkim klausimą “šonkauliu”. Ar mes galim veikti smegenis? Taip, kaip, tarkim, raumenis? Tikslingų treniruočių būdu? Taip. Kiekvienas sprendimas, kiekviena patirtis, kiekviena išmoktas dalykas palieka pėdsaką smegenyse. Ne šiaip teorinį abstraktų pėdsaką – mes pertvarkome smegenų jungtis. Naudojamos jungtys stiprėja, storėja (taip, beje, daro ir grybienos tinklai), nenaudojamos – nyksta, o jas sudarančios medžiagos pernaudojamos kitur. Tai nebūtinai reiškia, kad galim jas lipdyti kaip plasteliną, bet jos per visą gyvenimą vis tiek keičiasi. Tai jeigu smegenys valdo “aš” – ar tai reiškia, kad smegenys keičia pačios save? Ar mes priimam spendimus ir keičiamės, o smegenys yra nuolat prisitaikantis įrankis?
Suprantu, kodėl tiek daug filosofijos skirta šiam klausimui…