Dar vienas įdomus aspektas – smegenyse veikia daug autonominių, nevalingų procesų. Kadangi negalime pasistengti ir nudžiugti arba nuliūsti (taip, kaip galime pakelti ranką arba išsižioti), tai mums susidaro įspūdis, kad yra kažkas kitas, kas tuos procesus valdo. Tačiau tas “kažkas kitas” nėra tikresnis už tai, kas įžiebia saulę ar stumia debesis per dangų. Mes vis bandome paaiškinti aplinką žmogiškomis sąvokomis, ir dažnai sunku persijungti į labiau fizikinį-cheminį-biologinį matymą. Skruzdėlės stato skruzdėlynus be projektų vadovų, Mėnulis sukasi niekieno nejudinamas, o smegenys palaiko visokiausius procesus be jokio vidinio piktojo ar gerojo demono.
psichologė internete ir gyvai