Month: February 2023

Lėtinis skausmas gydomas ir įvairiomis intervencijomis – atliekamos injekcijos aplink ar į vadinamus trigerinius taškus, naudojama net radioterapija ar ultragarso terapija. Tai visiškai ne psichologija, bet dar kartą proga pabrėžti, kad tai sudėtingas reiškinys, kurio gal dar ne iki galo suprantam.

Paprastai lėtinio skausmo kontrolei skiriami nuskausminantys vaistai, tačiau taip pat reikėtų žinoti, jog yra atvejų, kai veiksmingesni tricikliniai antidepresantai, serotonino inhibitoriai ir traukulius kontroliuojantys preparatai, antipsichotiniai vaistai (pvz. olanzepinai), hormoniniai vaistai (pvz. geriami kontraceptikai). Dėl ypatingo šios būklės pobūdžio gydymas kiekvieną kartą parenkamas individualiai. O kai toks platus pasirenkamų priemonių ratas, vėl kyla mintis apie tai, kokia tai vis tik sudėtinga būklė.

Lėtinį skausmą dažniausiai padeda kontroliuoti skausmo medicinos atstovai. Tai nebūtinai reiškia, kad skausmą galima panaikinti – greičiau tikslas yra jį sumažinti tiek, kiek realistiškai įmanoma konkrečioje situacijoje. Čia kartu dirba skausmo medikai (anesteziologai), reabilitologai, fizioterapijos specialistai, ergoterapeutai, slaugytojai. Ūmų skausmą paprastai gali pagydyti ir vienas specialistas, o lėtiniam skausmui gydyti paprastai reikalinga visa komanda.

Ilgą laiką siunčiamas skausmo signalas gali sukelti vadinamą “skausmo įsiūbavimo “(angl. “pain wind-up”) efektą, kai juntamas skausmas yra stipresnis, negu būtų paprastai juntamas dėl tokio pat poveikio, o taip pat juntamas skausmas reaguojant į poveikį, kuris paprastai nesukeldavo skausmo iš viso. Tokie pokyčiai “užsilieka” ir virsa jau be objektyvių priežasčių tebesitęsiančiu lėtiniu skausmu. Tiriant smegenis netgi matomi pokyčiai smegenų struktūroje ir siunčiamuose signaluose.

Lėtinis skausmas būna skirstomas į vieną iš 7 rūšių: pirminis (trunka ilgiau nei 3 mėnesius be kitos paaiškinančios priežasties), vėžio, potrauminis, neuropatinis (dėl somatosensorinės nervų sistemos pažeidimų), galvos, vidaus organų arba raumenų/kaulų. Dažnai skausmas skirstomas į nocicepsinį (kai skausmo priežastys yra audinių sužalojimas) ir neuropatinį (kai skausmo priežastis yra pačios skausmo signalus perduodančios nervų sistemos sutrikimas).

Lėtinį skausmą patiriantys žmonės dažnai turi ryškiau išreikštus depresijos požymius, mažiau fiziškai juda. Depresijos požymiai sustiprina patiriamą diskomfortą (viskas aplinkui vertinama “juodžiau”, todėl ir skausmas atrodo stipresnis). Mažiau judant negaunama naudos iš mankštos ir aktyvesnės medžiagų apykaitos, taip pat negaminami visi fiziškai svarbūs komponentai, kurie veikia kaip natūralūs antidepresantai.

Patiriamas skausmo lygis, galimybės kontroliuoti skausmą ir atsparumas skausmui priklauso ir nuo aplinkinių paramos, kurią skausmą patiriantis žmogus gauna, ir nuo žmogaus socialinės-ekonominės padėties.

Taip, skausmas yra tikras biopsichosocialinio modelio pavyzdys – čia svarbios ir biologinės, ir psichologinės, ir socialinės dalys.

Lėtinio skausmo šaltinis gali būti bet kur kūne arba galvos ar stuburo smegenyse. Lėtinį skausmą patiria 8-11 procentų visos populiacijos (man atrodo, kad labai daug!). Priklausomai nuo lėtinio skausmo priežasties, gyvenimo kokybės gerinimui dažniausiai skiriami neopioidiniai preparatai, rekomenduojama kognityvinė elgesio (cognitive behavioral) terapija, taip pat priėmimo terapija (acceptance and commitment). Jei šie būdai neveiksmingi, gali būti rekomenduojami opioidiniai vaistai.

Lėtinis skausmas atskiriamas nuo ūmaus skausmo pagal trukmę. Čia sutarimo gal ne tiek daug, bet skausmas, kuris trunka ilgiau nei tris, arba šešis, arba 12 mėnesių kategorizuojamas kaip lėtinis. Dar, skausmas trunkantis “ilgiau, negu turėtų normaliai trukti” irgi laikomas lėtiniu.

Iš tiesų, medicina yra menas, o ne tikslusis mokslas.