psichologė internete ir gyvai
Žydai turi atsiskyrimo tradiciją, tik jau su stipriu religiniu atspalviu – Hitbodedut. Atsiskiriama tam, kad patirti ryšį su Dievu, pasikalbėti su juo. Šioje tradicijoje yra įdomi technika, vadinama “tyliu šauksmu”. Tam reikia įsivaizduoti, kad šaukiate visu balsu, kiek tik turite jėgų. Tai primena kita emocijų valdymo technikas, kur siūloma išsirėkti iš tiesų, balsu – ir tai irgi turėtų atnešti išsivalymą ir palengvėjimą.
Na, aš paprastai rekomenduoju fizinį nuovargį, bet panašumų matau 🙂
Japonijoje hikikomori terminu vadinamas savanoriškas atsiskyrėliškas gyvenimas, užsidarant kambaryje, nedirbant, nesimokant (paprastai gyvenant pas kažką, dažniausiai pas tėvus) be jokių psichiatrinių ligų požymių. Hipotezių dėl tokio reiškinio priežasčių yra keletas, bet nė viena neatrodo labai tvirtai. Bent jau man aiškiau formuluojasi tik vienas požiūris – tai nesąžininga tėvų atžvilgiu…
Žinoma, kad technologijų raida ir pandeminiai metai šį reiškinį sustiprino, tačiau neišeina daryti net bendro pobūdžio prielaidos dėl pirminės priežasties. Žmonės savanorišką atsiskyrimą renkasi ir dėl pozityvių, ir dėl negatyvių priežasčių.
Vienas iš ryškiausių pozityvaus vienatvės ar buvimo su savimi požymių yra laisvės jausmas. Buvimas atskirai taip pat stipriai žadina kūrybiškumą. Tyrimuose pastebėta, kad paaugliai, kurie teigia, jog negali pakelti vienatvės, demonstruoja mažiau kūrybinio potencialo, negu vienatvę toleruojantys. Buvimas su savimi taip pat yra gerokai produktyvesnė aplinka saviugdai ir savęs tobulinimui, nes tokios sąlygose pakankam laiko ir ramybės apmąstymams, savęs vertinimui ir koncentracijai į dvasingumą.
Būdai dorotis su vienatve yra iš esmės du: ieškoti prasmingų ryšių su bendraminčiais arba rasti prasmę pačioje vienatvėje (pripažinti buvimą su savimi malonia ir prasminga būsena, nes tai visų pirma yra sprendimas). Nedarant nieko – pavyzdžiui todėl, kad vienatvės keliama kančia priimama, kaip neišvengiamybė – kyla visokių problemų, tarp jų širdies ir kraujagyslių ligos, padidėjęs kraujo spaudimas, aukštas cholesterolio lygis, nutukimas, aukštas kortizolio lygis, sumažėjęs dopamino poveikis, virškinimo ir miego problemos, mažesnis atsparumas pūslelinės ir gripo virusams (nors man atrodo, kuo jie pypatingi – gal nebent tuo, kad ne visi virusai buvo įtraukti į tyrimą). Galiausiai, partnerio neturėjimas didina demencijos riziką dvigubai. Žmonių, palaikančių gerus socialinius ryšius grupėje dvigubai mažesnė ankstyvos mirties rizika.
O, bet, tačiau! Sąmoninga, tikslinga vienatvė – daugelyje religijų praktikuojamas atsiskyrimas siekiant geriau pažinti dieviškuosius dalykus. Menuose sąmoningas atsiskyrimas padeda skatinti kūrybiškumą. Kai kurie tyrimai taip pat leidžia nuspėti, jog žmonės kaip tik ima geriau suprasti socialinius kontekstus ir realistiškiau juos vertinti (čia man knieti pridurti – turbūt todėl, kad gali objektyviau, lyg iš šono stebėti situaciją ir ją vertinti remiantis mažiau įpročių ir stereotipų).
Trumpalaikė, epizodinė vienatvė nėra kenksminga, nors ir nemaloni. Žmonės, neleisdami sau patirti vienatvės, ją dažnai prastai toleruoja, todėl ji ATRODO kaip nepakeliama, nors iš tiesų atneša naudos, o ne žalos – ji motyvuoja ieškoti santykių ir palaiikyti juos.
Ilgalaikė, nepraeinanti keičiantis gyvenimo sąlygoms ir/ar einant laikui vienatvė yra kenksminga, nes ji stiprina izoliaciją ir specifinį nerimą, padidėjusį atidumą pavojaus atveju (hypervigilance) – tam tikrai yra evoliucinis paaiškinimas, nes vienam visada mažiau saugu, negu grupėje. Žmonės taip pat dažnai tampa ciniškais ir įtariais.
Nors vienatvė, kaip jausmas, tikrai nediskriminuoja pagal jokį faktorių – bet tam tikros socialinės grupės gali būti labiau veikiamos vienišumo: gaunantys mažai pajamų, bedarbiai, migrantai, pagyvenę ir labai jauni žmonės, neįgalūs, migrantai, vieni auginantys vaikus, gaunantys pajamų iš individualios veiklos. Ko gero, visas būtų galima paaiškinti – bet taip pat visoms norisi pridurti, kad būdų rasti bendraminčių prasmingai ir maloniai veiklai gali būti daug.
Yra požiūris, kai vienišumas skirstomas į rūšis. Socialinis vienumas yra tiesiai šviesiai santykių su kitais žmonėmis trūkumas. Emocinis vienišumas patiriamas, kai netrūksta žmonių, bet trūksta gilių, prasmingų santykių. Šeimyninis vienišumas – kai nėra/netenkama galimybės bendrauti su savo šeimos nariais. Romantinis – kai trūksta artimo ryšio su romantiniu partneriu (arba todėl, kad jo/jos nėra, arba todėl, kad ji/jis nepasiekiamas, uždaras ir t.t.). Kultūrinė – kai trūksta panašios ar įprastos kultūrinės aplinkos.
Man labiausiai (literatūrinį) įspūdį daro egzistencinė arba kosminė vienatvė.
Interneto atsiradimas į vienatvės reiškinį įnešė naujų spalvų. Kaip nealkoholinis alus ar becukris saldainis, internetas dažnai žada galimybę bendrauti, bet iš tiesų atneša pakaitalą, kuris ne tik nesprendžia problemos, bet ir gilina problemą. Žmonės renkasi internetą vietoj gyvų santykių, ieškodami kitokių santykių, o rezultate lieka vieniši.
Vienatvė gali būti užkrečiama. Na, gal tik ne ta prasme, kaip pirmiausia šauna į galvą. Praradus santykius ir pajutus vienatvę, žmogus dažnai traukiasi iš kitų santykių, o tai reiškia, kad kažkas kitas pasijunta vienišas, irgi traukiasi iš kitų savo santykių ir panašiai. Žinoma, padėtis niekada nelieka statiška, čia visą laiką kažkas kažkur keičiasi, bet visai tikėtina, kad per susijusių žmonių grupes gali ristis tokia “vienatvės banga”, ir netgi gali pradėti atrodyti “kas čia dabar su visais darosi”.