Rutina – kažkas, ką darome reguliariai, nesvabu kokio da=numo intervalais. Kas rytą, kas valandą, kas mėnesį, kas metus. Dažniau kalbame apie kasdienes rutinas, todėl ir apie darbotvarkes. Rutina nereiškia nuododžios veiklos – tačiau tai, ką kartojame dažnai, dažniausiai emocijų mums nekelia (o tai turi ir gerą, ir blogą puses). Pradėkim tartis, kad rutina yra tik apie pasikartojimą ir struktūrą, o ne apie emocinį šio reiškinio vertinimą. Rutinai skirsim pirmą pusę mėnesio.
Dvasinės praktikos. 30 diena
Po visų šitų dienų skaitymo apie dvasines praktikas, norisi viską užurišti viena mintimi. Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes taip sprendžia kažkokias savo problemas, stiprina savo dvasinius resursus (nes jų trūksta realiai, arba norisi būti pasiruošus teoriškai). Kokia forma praktika bebūtų, ji yra tam tikra saviterapijos forma. Arba tai yra kultūrinė tradicija, kurios laikomės siekdami identifikuotis kaip “mes budistai” arba “mes lietuviai”. Tradicijų laikymasis nebūtinai yra dvasinė praktika ir nebūtinai kažką sprendžia – bet be jų gal problemų ir būtų? Gal tada jaustumėm daugiau sunkumų, ir ieškotumėm kokių nors aktyvesnių praktikų? Gal. Dabar tikrai sunku pasakyti.
Tikiuosi, kad pradinis klausimas dabar jau kiek aiškesnis …
Dvasingumo praktikos. 29 diena
Mano akį patraukė rečiau minima, bet labai gerai deranti su žiniomis apie psichikos struktūrą ir veikimą, mintis – dėmesingas grožio stebėjimas aplinkoje. Gražus oras, paukštis, melodija, žodis, judesys, paveikslas, automobilis.. bet kas. Akimirka sustoti ir pasigrožėti bet kuo yra akimirka, kurią galime skirti pozityvioms emocijoms. O jei tam skirsime penkias, dešimt minučių – tai nauda jau gali būti apčiuopiama. Bet tam reikia iš tiesų skirti centrinę dėmesio lauko dalį. Jaučiu, pradėsiu tai daryti tuoj pat.