Po visų šitų dienų skaitymo apie dvasines praktikas, norisi viską užurišti viena mintimi. Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes taip sprendžia kažkokias savo problemas, stiprina savo dvasinius resursus (nes jų trūksta realiai, arba norisi būti pasiruošus teoriškai). Kokia forma praktika bebūtų, ji yra tam tikra saviterapijos forma. Arba tai yra kultūrinė tradicija, kurios laikomės siekdami identifikuotis kaip “mes budistai” arba “mes lietuviai”. Tradicijų laikymasis nebūtinai yra dvasinė praktika ir nebūtinai kažką sprendžia – bet be jų gal problemų ir būtų? Gal tada jaustumėm daugiau sunkumų, ir ieškotumėm kokių nors aktyvesnių praktikų? Gal. Dabar tikrai sunku pasakyti.
Tikiuosi, kad pradinis klausimas dabar jau kiek aiškesnis …