Tag: dvasinės praktikos

Po visų šitų dienų skaitymo apie dvasines praktikas, norisi viską užurišti viena mintimi. Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes taip sprendžia kažkokias savo problemas, stiprina savo dvasinius resursus (nes jų trūksta realiai, arba norisi būti pasiruošus teoriškai). Kokia forma praktika bebūtų, ji yra tam tikra saviterapijos forma. Arba tai yra kultūrinė tradicija, kurios laikomės siekdami identifikuotis kaip “mes budistai” arba “mes lietuviai”. Tradicijų laikymasis nebūtinai yra dvasinė praktika ir nebūtinai kažką sprendžia – bet be jų gal problemų ir būtų? Gal tada jaustumėm daugiau sunkumų, ir ieškotumėm kokių nors aktyvesnių praktikų? Gal. Dabar tikrai sunku pasakyti.

Tikiuosi, kad pradinis klausimas dabar jau kiek aiškesnis …

Mano akį patraukė rečiau minima, bet labai gerai deranti su žiniomis apie psichikos struktūrą ir veikimą, mintis – dėmesingas grožio stebėjimas aplinkoje. Gražus oras, paukštis, melodija, žodis, judesys, paveikslas, automobilis.. bet kas. Akimirka sustoti ir pasigrožėti bet kuo yra akimirka, kurią galime skirti pozityvioms emocijoms. O jei tam skirsime penkias, dešimt minučių – tai nauda jau gali būti apčiuopiama. Bet tam reikia iš tiesų skirti centrinę dėmesio lauko dalį. Jaučiu, pradėsiu tai daryti tuoj pat.

Tiek daug įvairių praktikų turime todėl, kad įvairiems žmonėms veikia įvairūs dalykai. Rasti savo praktiką yra tinkamas sprendimas, netinkamas sprendimas yra pabandyti kažką atsitiktinai vieną kartą, ir visiems laikams nuspręsti, kad “tai ne man”. Aišku, tai tinka ir kitiems dalykams. Kiekvienam žmogui gerai skirti laiko dalykams, kurie “make you hmmmm”, kaip toj dainoj. Jeigu tinka šokti – šokir, tinka skaityti- skaitykit, tinka melstis – melskitės. Kiekvienas turim savo mėgstamas ir savo stipriąsias puses, kurios gali padėti ir čia. Man patinka raustis žemėje.

Viena iš rečiau minimų, bet man labai patinkančių šiuolaikinių dvasinių praktikų – vienybės su aplinkiniu pasauliu patyrimas. Pavyzdžiui, apmąstant visas stebimas gyvybės formas, jų ekosistemas, jų poveikį viena kqitai ir suvokimą, kaip žmogus yra neatskiriama šio ciklo dalis. Iš šios pusės net biologijos vadovėlio skaitymas yra dvasinė praktika. Kaip ir suvokimas apie mulčiuojamą daržą ar maisto mišką, ar japoniškai žavintis mišku shinrin-yoku praktikoje.

Panašu, kad dėkingumo praktika yra dažniausiai taikoma ir rekomenduojama ir pozityviosios psichologijos technikų. Būtent ja dalijuosi kiekvieną vakarą rašydama įrašus “Gera diena”. Mano dienos būna visokios, bet būtent jiems per visą dieną renku ir kaupiu akimirkas, kurios padeda subalansuoti dienos paveikslą. Net jei rašau tai verkdama.

Seligmano darbuose buvo išgrynintos kelios vertybės ar, sakykim, praktikos, kurios turėtų stiprinti suvokiamą laimę: išmintis, drąsa, humanizmas, teisingumas, kantrybė/savitvarda (angliškai temperance) ir transcedencija (ribų peržengimas). Kaip praktikos gal skamba ir abstrakčiai – o gal ir ne taip stipriai.

Sutinku, ne visos dvasinėa praktikos ramina ir atpalaiduoja. Bet taip gal ir neturi būti. Diskomfortą ir kartais kančią keliančios praktikos padeda pasiekti kitą tikslą – sukoncentruoja dėmesį į pasirinktą objektą. Nemanyčiau, kad pats dvasinis ar fizinis skausmas yra tikslas, jis yra tik priemonė, kuri nepadeda pasiekti susikaupimo tikslo. Kaip nebūtų gaila, bet save žalojantys žmonės naudoja lygiai tą pačią schemą tiems patiems tikslams, tik viduramžiais save plakti rimbu buvo labai dvasinga, o dabar labai ligota. Iš psichologijos pusės žiūrint, rezultatas tas pats, mobilizacija.

Atsirišant nuo religinių ar pramoginių praktikų, atskiro dėmesio man atrodo reikėtų “flow” sąvokai ir reiškiniui. Rašau angliškai, nes jokiu būdu lietuviškai tariant “tėkmė” šaknų nėra suleidusi. Pradžiai siūlau paskaityti Mihaly Csikszentmihalyi knygą (yra ir lietuviškai), o tada apmąstyti tokius dalykus: laimė nėra tas pats, kas malonumas; optimaliausia būsena yra per vidurį tarp įgūdžių ir iššūkių; ir galiausiai, tikslai reikalingi tik tam, kad jums leistų nuolat judėti, o ne tam, kad kažką pasiektumėt. Panašiai man skamba kita mintis – gyvenimo tikslas yra mėgautis laiko tėkme.

Kad nebūtų taip paprasta, dar yra ir kitas tyrimuose minimas aspektas – neurologiniai reiškiniai dar nebūtinai reiškia dvasinių patyrimų pasireiškimo, o dvasiniai patyrimai gali vykti ir be neurologinių pokyčių. Vadinasi, tenka remtis vis tik subjektyviu vertinimu apie patyrimą (arba stiprų norą jį patirti), o tyrimams nieko nepamatuoti dar vis labai sunku… “žmonės, kurie teigia, kad atlieka dvasinę praktiką” vis tik skamba ne taip gerai, kaip “žmonės, kurie atlieka dvasinę praktiką”.

Daug tyrimų atliekama apie tai, kaip dvasinės praktikos veikia įvairius sutrikimus ir ligas. Čia dažniausios praktikos yra meditacija, malda, streso valdymo pratimai (sutinku, čia pritempta, bet jų pobūdis dažnai labai panašus!). Dažniausi negalavimai – nerimas, hipertenzija, širdies ligos, vėžys. Tyrimų rezultatai, aišku, rodo, kad poveikis labai reikšmingas ir teigiamas.

Aš fone dar vis galvoju, kad gijimui reikia parasimpatinės būsenos, o šios praktikos kaip tik ją ir skatina. Ar įvardintumėt stresą keliančią dvasinę praktiką?…