Month: May 2023

Suprasti, kaip mes suvokiame save, galima ir tiriant sutrikimus. Autizmu sergančių asmenų smegenų sritys, atsakingos už savirefleksijos veiklą, lieka neaktyvios, kai žmonės atlieka savęs atpažinimo užduotis. Vadinasi, tam tikra prasme, be labai specifinės smegenų veiklos savęs suvokimo nėra…

Smegenys turi dvi sritis, kurios aktyviai dalyvauja informacijos apie save apdorojime – vidurinė prefrontalinė žievė ir vidurinė nugaros viršugalvio žievė.

Užpakalinė juostinė žievė, priekinė juostinė žievė ir vidurinė juostinė žievė yra atsakingos už savirefleksijos galimybę. Salos žievė, manoma, yra atsakinga už savęs apibūdinimo procesą.

Vadinasi, smegenys tikrai turi funkcijų, susijusi su “aš”.

Lao Tzu apie norą pažinti save sakė apytiksliai taip: “Pažinti kitus yra išmintis, pažinti save – nušvitimas. Valdyti kitus reikia prievartos. Valdyti save reikia stiprybės.”

Čia ryškiausia ta pati mintis, kuri slegia visų laikų filosofus – kas judina pradinį judintoją? Kaip pažiūrėti sau į akis, jeigu akys yra vienintelis būdas pamatyti?

Budistai, kompromiso meistrai, visada renkasi vidurio kelią. Egzistuoja kažkas, kas nuolat kinta, taip pat egzistuoja kažkas, kas keliauja per reinkarnacijų kelią ir kaupia patirtį. Tačiau daugybė budistinių praktikų yra skirtos dėmesio nukreipimui nuo “aš”. Panašu, kad tai vienas iš būdų pilnai pasinerti į “čia ir dabar” irpriimti realybę tokią, kokia ji yra, su kuo mažiau asmeninių vertinimų. Norisi sakyti, kad budistai tiesiog šio klausimo nesprendžia 🙂 Na, ar bent jau nesupriešina taip, kaip užsdavėme klausimą mes, čia greičiau yra “aš” ir “ne aš”.

Stebėdami pasaulį ir jį suvokdami, mes niekada nematome savęs (nebent žiūrime į veidrodį. Bet ir tai yra atspindys, o ne mes patys! Juk esame matę ir iškreiptų pavyzdžių – bet iš kur galime žinoti, kad matomas atspindys yra “neiškreiptas”?…). Viena iš teorijų sako, kad “aš” ir yra tas vienintelis dalykas, kurio mes aplinkoje nematome, bet nujaučiame, kad jis turi būti, nes kitaip kas yra tas, kurio nematome? Šiame požiūryje smegenys yra visiškai nepriklausomas pojūčių analizės centras, tačiau mąstydami (kas yra smegenų funkcija) mes ir nusprendžiame, kad turi būti kažkoks “aš”. Čia norėtųsi sakyti, kad smegenys sukuria “aš”.

Kai kalbam apie “aš”, kalbam apie kažką, kas mūsų įsivaizdavimu yra pastovu, nekintama. Mums atrodo, kad atsikeliame kiekvieną dieną vis tie patys, nors ir kaupdami patirtį. Bet Deivido Humo nuomone, žmogus yra panašesnis į spiečių. Ir tame irgi yra tiesos. Mes esame ląstelių, bakterijų, minčių, patirčių būrys, kuris per laiką keliauja kartu. Kiekviena patirtis mus šiek tiek pakeičia. Mūsų mintys nuolat keičiasi. Mūsų ląstelės nuolat keičiasi. Keičiamės ir nereikšmingų įvykių veikiami, o ką jau kalbėti apie reikšmingus. Tai kas tada yra tas “aš”, kuris suvokia? Kartu laike keliaujanti grupė?…

Avicena apie “aš” siūlė galvoti štai kaip – net jei žmogus sklęstų ore, niekieno netrikdomas, ir todėl neturėdamas jokių pojūčių, jis vis tiek sugebėtų suvokti save. Vadinasi yra kažkas, kas jaučia, atskiras nuo pojūčių. Jeigu smegenis laikysime visų pojūčių apdorojimo centru, viskas gal ir būtų gerai. Bet kas generuoja “aš” suvokimą? Ar tik ne tos pačios smegenys?…

Pabandykim atpainioti, kas čia ir apie ką.

“Aš” yra daugelio filosofų plunksnų pažymėta sąvoka. Senovės graikų akimis žiūrint, kūnas ir siela buvo nedalomi dalykai, atskyrimo tarp smegenų ir “aš” nebuvo. O taip vadinamas intelektas buvo amžinas, atskiras nuo organinio kūno, kuris gali suvokti, maitintis ir daugintis. Siela, arba savastis, yra pagriniždinė, ar netgi pirmoji kūno egzistavimo esmė. Kūnas yra reikalingas tam, kad galėtume racionaliai mąstyti. Racionalus mąstymas yra buvimo žmogumi esmė. Siela turi dalį, kuri skirta sprendimų priėmimui ir mokymuisi, ir dalį, kuri yra skirta norams ir gyvybei palaikyti. Bet kas tada išlaiko šias dalis kartu?… Jau tikrai ne kūnas, sakė Aristotelis, greičiau siela išlaiko kūną kartu, negu atvirkščiai.

Heraklitas (o gal Diogenas, o gal prieš ar juos gyvenę graikų filosofai) sakė – “pažink save”. Man tai visada yra toks pat klausimas, kaip su kuo išplauti šepetį, kuriuo plovei visa kita? Na gerai, yra ir gražesnių metaforų apie pirmapradžius judintojus 🙂

Bet klausimo svarba nuo seniausių laikų matyt, buvo didelė. Daugėjant žinių, daugėja ir galimybių pažinti save. Jeigu graikų laikais tai daugiau buvo apie širdį, smegenims nebuvo skiriama daug vietos – tai dabartinis neuromokslas leidžia pasakyti gerokai daugiau žodžių apie tai, kuo turėtume mąstyti. Ar gauname geresnių atsakymų – dar vis suabejočiau.

Galbūt tai vis tik panašiau į gyvatę, kandančią sau uodegą, į nuolat judančią pusiausvyrą tarp smegenų, kurios sukuria paprastą “aš sąvoką”, tas “aš” kitų smegenų sąvokų ir funkcijų padedamas mokosi, gausėja ir darosi vis sudėtingesnės žinios ne tik apie aplinkinį pasaulį, bet ir apie save. Taip, kaip savaime išsiplaunantis šepetys 🙂

Beje, užrašai ant Delfų šventyklos dar mokė “visko ne per daug” ir “duok priesaiką, bėda netoliese” (trečias skamba beveik tiksliai kaip iš Sostų Karų).

Klausimas tikrai geras, bet ir klampus, nes visų pirma jis reikalauja nutarti, ar yra atskiras “aš”, kurį smegenys gali valdyti, arba kuris gali būti smegenų valdomas. Net procesas, kuriuo ieškome šio atsakymo, metakognicija, yra smegenų sukurtas ir palaikomas.

Yra juokas, kuris nebūtinai visada yra juokingas – sakoma, kad smegenys yra tobuliausias žmogaus organas (smegenų nuomone). Tai ar galime pasitikėti tuo, ką smegenys mums siūlo, jei bent iš tolo priartėsime prie prielaidos, kad smegenys gali daryti bet ką, kad mus valdytų? Kita vertus, o kuo dar mes galime mąstyti ir vertinti?