Month: May 2023

Įdomus savęs suvokimo kampas yra interocepcija – gebėjimas suvokti savo kūną (kūno dalių padėtį, vidaus organų būseną, skausmą, temperatūrą, alkį ir kitus vidinius pojūčius.

Pavyzdžiui, žmogus negali pats savęs pakutenti. Būtent todėl, kad suvokia, jog tai daro pats.

Svarstant šį klausimą, verta pasitikslinti ir “aš” sampratą. Nors mes ir išmokstame ja laisvai naudotis, bet atsakyti greitai ir tiksliai į tai, ką reiškia “aš” yra sunku, ir čia yra daug erdvės visokioms interpretacijoms – dalis kurių turbūt ir sukuria įspūdį, kad “aš” ir smegenys yra du atskiri kontrolės centrai. Žmonės terapijoje dažnai sako “noriu suprasti save” ar “noriu atrasti save”. Gali būti, kad jie tikisi kažko, kas panašu į lobių paiešką, nušvitimą, netikėtų gebėjimų ir talentų paiešką ar kažką panašaus – ir nebūtinai turi omenyje savo demonų ir skeletų iš spintos ištraukimą.

Mano nuomone, neatstovauju psichologijos mokslo – “aš” nėra spinta, nėra kažkokia talpa – “aš” greičiau jau yra sukauptų patirčių interpretacijų visuma. Vienintelis trukdis pripažinti ir suprasti savo patirtis yra tendencingas dėmesys ir atminties klaidos. Visa kita atrasti padeda buvusios ir būsimos patirtys.

Noras atsakyti į klausimą kas čia ką kontroliuoja dažniausiai pagrįstas savisaugos instinktu. Mums reikia žinoti ir suprasti, kaip kažkas veikia, kad nejaustumėme grėsmės, kylančios iš to daikto. Nes instinktyviai ir automatiškai mes visų pirma galvojame, kad bet koks nepažįstamas dalykas yra grėsmė. Taip elgiasi ir visi gyvūnai. Tenka pripažinti, kad kitoks elgesys evoliucijoje nebuvo apdovanotas galimybe gyventi toliau – visi neatsargūs organizmai tiesiog išmirė nesusilaukę palikuonių. Todėl atsargumas yra gera savybė.

O kaip veikia smegenys (o ir visas mūsų organizmas), mes vis dar nesuprantame. Todėl instinktyviai baiminamės ir norime kontroliuoti jį. Nors realiai nėra atskiro “aš”, yra tik vienas nuostabus kūnas. Kartais pasitikėti juo ir netrukdyti yra gerokai geresnis pasirinkimas, negu bandyti jį kontroliuoti.

Galvojant apie tai, ką šiandien žinome apie smegenis norisi sakyti taip: smegenys ir “aš” nėra du skirtingi dalykai, tai du vieno dalyko aspektai. Jeigu pieščiau schemą, greičiausiai pieščiau dvi ratu viena į kitą rodančias rodykles. Tai dvi atskiros sąvokos (ir atskirų sąvokų turime gerokai daugiau, nes taip, dalindami pasaulį į atpažįstamus objektus, mes apie jį ir kaupiame informaciją). Noras atsakyti į tokį klausimą greičiausiai yra pagrįstas nerimo, kad yra kažkas, kas mus kontroliuoja. Bet nieko “kažko” nėra, esame tik mes, ypatingai sudėtingo instrumento (smegenų) savininkai, kurių daugybė funkcijų mus šiek tiek gąsdina. Bet taip pat stebuklingai atrodo bet kuris organas, jei tik apie jį pagalvotume detaliau – nesvarbu, ar tai bus žarnos, ar inkstai, ar gimda. Visas žmogaus organizmas yra nuostabus, ir dar daug mums apie jį reikia sužinoti, kad jis nekeltų daugybės jausmų, tame tarpe ir pagarbios baimės.

Imkim klausimą “šonkauliu”. Ar mes galim veikti smegenis? Taip, kaip, tarkim, raumenis? Tikslingų treniruočių būdu? Taip. Kiekvienas sprendimas, kiekviena patirtis, kiekviena išmoktas dalykas palieka pėdsaką smegenyse. Ne šiaip teorinį abstraktų pėdsaką – mes pertvarkome smegenų jungtis. Naudojamos jungtys stiprėja, storėja (taip, beje, daro ir grybienos tinklai), nenaudojamos – nyksta, o jas sudarančios medžiagos pernaudojamos kitur. Tai nebūtinai reiškia, kad galim jas lipdyti kaip plasteliną, bet jos per visą gyvenimą vis tiek keičiasi. Tai jeigu smegenys valdo “aš” – ar tai reiškia, kad smegenys keičia pačios save? Ar mes priimam spendimus ir keičiamės, o smegenys yra nuolat prisitaikantis įrankis?

Suprantu, kodėl tiek daug filosofijos skirta šiam klausimui…

Gebėjimas suvokti save būdingas ne tik žmonėms. Na, gerai, mums taip atrodo pagal tai, kuo galime remtis, gyvūnų stebėjimais. Vienas iš klasikinių eksperimentų – beždžionė prieš veidrodį su dažais ištepta nosimi, kurią ji bando nusivalyti, nors pačios nosies be veidrodžio ji nemato. Beždžionės taip pat dažnai apžiūrinėja savo dantis. Manoma, kad save veidrodyje atpažįsta drambliai, delfinai ir šarkos. Veidrodėliai papūgų narveliuose irgi matyt ne dekoracija, o maži kačiukai vieną dieną irgi nustoja purkštauti ant savo atvaizdo veidrodyje. Manoma, kad žmonių kūdikiai pradeda skirti save nuo išorinio pasaulio sulaukę vos kelių mėnesių amžiaus.

Savęs suvokime tikrai dažnai nutinka klaidų. Su valgymu labai susijęs savęs suvokimo sutrikimas žmonėms sergant anoreksija. Badavimas stipriai paveikia smegenis ir fiziologiškai, ir psichologiškai. Pradeda atrodyti, kad kūnas yra ne toks, kaip yra iš tiesų. Keisčiausia tai, kad kiti žmonės vertinami objektyviai ir teisingai, tačiau būtent savęs vertinimas pasidaro iškreiptas. Tai net ir ant smegenų neveikimo kaltės suversti neišeina… Galbūt pakinta tik labai specifinė, su savęs vertinimu susijusi smegenų dalis? Ir, labai ironiškai, būtent ta, kur padėtų pasveikti?…

Manoma, kad ypatingi neuronai smegenyse – veidrodiniai neuronai – taip pat yra reikšmingi savęs suvokimo dalyviai. Šiaip jau apie veidrodinius neuronus dažniau kalbame, kai nagrinėjame empatiją, manoma, kad taip mes suvokiame, ką jaučia kitas žmogus. Sprendžiant pagal spontaniškas veido išraiškas, atspindėti kito žmogaus emocijas gali jau kelių dienų kūdikiai. Tačiau taip pat spėjama, kad veidrodiniai neuronai gali padėti mums atspindėti savo pačių ankstesnius patyrimus. Šiame procese, akivaizdu, labai svarbi detalė yra “aš”.

Smegenų aktyvumo tyrimai taip pat rodo, kad smegenys kitaip veikia senstant. Kuo žmogus vyresnis, tuo labiau jo savęs vertinimas yra susijęs su įvairiomis patirties detalėmis, todėl suaugusių ir pagyvenusių žmonių atveju savęs vertinimo užduotyse aktyvios tampa kitokios smegenų sritys, negu vaikų smegenyse.

Norėčiau sakyti, kad tai reiškia, jog mes veikiam smegenis, bet vis tik panašiausia, kad čia dvinaris reiškinys, ir kad poveikis čia abipusis.

Šizofrenija sergančių žmonių smegenys – atvirkščiai, psichozės priepuolio metu tampa ypatingai aktyvios tose pačiose srityse, kurios atsakingos už savęs suvokimą. Manoma, kad būtent savęs suvokimo sutrikimas lemia įvairias haliucinacijas ir kliedesius. Be to, ne psichozės metu kalbant apie save teigiamai, aktyviomis tampa vienokios smegenų sritis, kalbant neigiamai – kitokios.