Author: Monika Kuzminskaitė

Rutina padeda nuosekliau rūpintis visa savo sveikata. Tarkim, rutina renkantis, perkant, gaminant maistą, valgant, sustojant valgyti – padeda sutvarkyti ir paprasčiau aptarnauti visą savo valgymo planą. Tai nesukelia kančios, nereikalauja pastangų – bent ne tiek, kiek gali atrodyti, neturint jokios rutinos. Rutina judant, rutina tikrinantis sveikatą, vartojant paskirtus vaistus – visos šios veiklos tampa paprastesnės ir lengvesnės, jei jos tampa įpročiais ir rutina. O tai jau progresas 🙂

Rutina padeda išsimiegoti. Todėl, kad laiką skiriame žinomai, prognozuojamai, struktūruotai veiklai – daugiau laiko skiriame veikdami be nerimo, be nuolat dirginamo orientacijos reflekso, be mokymosi ir naujovių patyrimo. Mums reikia poilsio ir dieną, jei norime normaliai ilsėtis naktį. Taip, kaip ilsėtis per atostogas nepradeda tie, kurie prieš atostogas dirba už penkis, ir po to niekaip negali atsipalaiduoti – taip ir normaliai užmigti negali tie, kurie dieną ypač intensyviai dirba, nes daug mąstymo procesų yra inertiški. Rutina padeda miegui, o kokybiškas miegas padeda labai daug kam.

Rutinai formuotis trukdo ir stresas. Stresinėje būsenoje didelę dalį savo resursų atiduodame streso palaikymui, todėl nesame tokie produktyvūs, kaip būdami ramesni. Nereikia apsigauti, stresas produktyviam darbui yra reikalingas, bet pernelyg stiprus stresas vagia jėgas ir dėmesį. Stresas, ar greičiau jo sudėtinė dalis, taip pat verčia nuolat skanuoti aplinką, dairantis galimų grėsmių. Daugiau tikimybių, kad dėmesys kažkur nukryps, kad imsimės atsitiktinių veiksmų, ir reikalingas pakartojimas neįvyks.

Kas gali trukdyti formuotis rutinai? Viena priežastis – per daug aukšti reikalavimai sau, per daug užimta dienotvarkė, per daug tankus darbų sąrašas. Teisingai prognozuoti būsimo darbo trukmę yra įgūdis, kurį reikia treniruoti – vadinasi, leisti sau nepataikyti, tikslintis (o ne graužtis), bandyti remiantis ką tik įgyta patirtimi suprognozuoti realistiškesnę trukmę. Tada, kai jau mokam suplanuoti tiek darbų, kiek dienoje tam skiriame laiko, galime tikėtis, kad sėkmingai kartosime tai, kas numatyta rutinoje. Tai tikrai nėra paprasta. Blogiausia, ką galime daryti – tai save graužti už tai, kad kažko nespėjome ir nuodyti dirvą, kurioje šiaip jau galėtų augti geri įpročiai.

Ką galima nuveikti su klaidomis? Jaudintis? Galbūt, šiek tiek. Tik tiek, kiek tai jums suteiks energijos. Bet jaudinimasis be jokių kitų “pagalbininkų” dar nėra niekam išsprendęs jokios problemos. Kiekviena klaida – tai proga gauti daugiau patirties. Padeda išanalizuoti, kas nutiko, jei išeina – rasti priežastis, apsvarstyti alternatyvas ar korekcijas, apgalvoti jų įgyvendinimo būdus, ir svarbiausia – veikti. Ši seka padeda mokytis, tobulėti, kaupti žinias ir didinti tikslo sėkmės tikimybę.

Gyvenimas visada nutiks, ir kažką reikės keisti. Tai nereiškia, kad reikia keisti rutiną. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti tikslų ir progreso. Tai reiškia, kad nutiko tai, kas turėjo nutikti, ir kad reikia adaptuotis. Neprarandant tikslo esmės, nenustojant stengtis ir veikti, realistiškai įvertinant pokyčius ir galimybes prisitaikyti. Kaip bebūtų gaila, bet būtent dėl neypatingai reikšmingų pasikeitimų daug progreso linijų nutrūksta taip ir nepasiekusios tikslo.

Tam, kad nustatyti aiškius tikslus, taip pat svarbu suprasti, kokius prioritetus kokiems tikslams priskiriate (vargu, ar kada nors turėsite tik vieną tikslą vienu metu). Taip pat svarbu, ar tikslai atitinka jūsų vertybes – nes jei kažko “reikia”, bet su vertybėmis tai kertais – greičiausiai rasite daugiau nei vieną priežastį juos sabotuoti. Svarbu atminti, kad tikslus ir progresą svarbu nuolat peržiūrėti ir būti pasirengus adaptuoti ir tikslus, ir veiksmus. Gal net susikurti reguliarią peržiūros rutiną.

Siekiant stabilaus progreso, paprastai rekomenduojama nustatyti aiškius tikslus (pamatuojami, realistiški, konkretūs), padalinti reikalingus veiksmus į mažus etapus, palaikyti nuoseklumą (rutina!), likti atviram pokyčiams (gyvenimas nutiks, ir reiks prisitaikyti – ir nors tai atrodo prieštarauja rutinai, bet geriau pagalvojus, rutina apie sistemingą elgesį, o ne apie visišką nelankstumą), nuolat tikrintis ir mokytis iš klaidų.

Rutina padeda efektyviau siekti tikslo, tai yra suplanuota, prognozuojama veikla su įveikiamu veiksmų horizontu ir jau turima patirtimi. Todėl tokia veikla nėra visiškas nuotykis, naujovė, nežinomybė. Jeigu norite nešvaistyti jėgų ir laiko, siekdami per vieną prisėdimą nepasiekiamų tikslų – suplanuokite jums padėsiančią rutiną.

Gerai įsišaknijančiai rutinai reikia geros priežasties. Dažniausiai prastai veikia tokios priežastys kaip “reikia”, “visi taip daro”, “mama sakė”, “ką kiti pasakys”. Jei nerandate sau reikšmingos priežasties – pasipratinkite ir prie minties, kad rutina neturės į ką atsiremti, kur suleisti šaknų. Jei nujaučiate, kad būtų gerai, bet nežinote, kodėl tai bus gerai jums – geriau jau skirkite laiko prieš tai, ir raskite tą vieną priežastis, ar kelias, bet būtinai raskite. Jei tai laukinė svajonė, nerealistiška pasakiška mintis (panaši į “jeigu sulieknėsiu, tada mane visi mylės”) – ji irgi nebūtinai suveiks.