Month: November 2023

Budizme dvasinė praktika yra joga. Tradicine prasme tai sąmoningumo, kūno, geranoriškumo, suvokimo, dėmesio, ramybės ir įžvalgos lavinimo praktikų visuma. Nors apibrėžime tai atrodo gerokai abstrakčiau, bet kiekviena šaka turi daugybę informacijos apie tai, ką ir kaip reikia daryti. Tarkim, sąmoningumo vystymo praktika remiasi dėmesingos meditacijos pratimais.

Budizme taip pat dažnai naudojamos maldos, zazen meditacija, poezija (ypač haiku), piešimas, kaligrafija, gėlių komponavimas, arbatos ceremonija ir zen sodų priežiūra.

Islamo dvasinės praktikos koncentruojasi į maldą, pasninką, piligriminę kelionę į Meką, kai kurios šakos, pavyzdžiui, sufiai, praktikuoja specifinę maldą, derinamą su kvėpavimu arba judesiais (kurių tikslas yra “priminti” įgimtą Dievo pažinimą), tam tikrų taisyklių laikymąsi (kurios yra labai panašios į 10 dievo įsakymų) ir fizinę sukimosi meditaciją (turbūt esate matę besisukančius dervišus?).

Krikščioniškas tradicias, atrodo, žinome geriau – bet bendros tvarkos labui pakartokim. Krikščionišką dvasinę praktiką sudaro malda, pasninkas, Biblijos ir šventų raštų skaitymas, bažnyčios lankymas, sakramentų priėmimas, sekmadienio šventimas (!), piligrimystė į Šventąją Žemę, kūno varžymas (be pasninko ar klūpojimo ant kelių taip pat ir saviplaka), rožančiaus kalbėjimas, krikščioniška meditacija, išmaldos dalijimas, kuklumo laikymasis, skaistybė, išpažintis, Dievo garbinimas. Ne visur vienodai, ne visur viskas.

Atsiimu tą dalį, kur sakiau “žinome geriau”.

Judaizmo dvasinė praktika apima maldą, palaiminimų vardijimą, meditaciją, Torų studijavimą, mitybos taisyklių laikymąsi, šabo šventimą, pasninkavimą, atgailavimą, aukojimą labdarai ir mielaširdingus veiksmus. Be to, yra švenčiamos religinės šventės.

Žvelgiant objektyviai, iš šono – skamba kaip efetyvi praktika bet kuriam šiandieniniam žmogui.

Nesu tikra dėl vertimų, galbūt kas gali patikslinti.

Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes ieško savo gyvavimo prasmės ir tikslo, vidinės taikos, paguodos, kelio, kuriuo galėtų eiti sudėtingu metu, spręsti laikinumo, mirties, asmeninio augimo klausimus. Bent jau taip mes spėjame. Iš esmės visos kultūros ir civilizacijos turi savo dvasines praktikas, todėl bent jau dėl vieno galime sutarti – vienaip ar kitaip dvasinės praktikos daugumai yra reikalingos.

Kiek kitoks apibrėžimas sako, kad dvasinė praktika yra bet kokia veikla, kuri padeda rasti gilesnį ryšį su savimi, aukštesnėmis jėgomis arba patirti transcendentines būsenas. Dažnai tai būna meditacija, gilinimasis į save (arba introspekcija) ar prasmės paieškos daugiau nei materialiuose dalykuose.

Pradėkim nuo apibrėžimo. Tuo pačiu pasitikrinkim, ar apie tai kalbam 🙂 Dvasinė praktika – reguliari veikla, kurių tikslas – sukelti ar sustiprinti dvasinius patyrimus ir palaikyti dvasinį tobulėjimą, išsilaisvinti, būti išgelbėtam/išganytam ar susilieti su Dievu. Dažniausiai kalbame apie religijas, bet nebūtinai tik apie jas.