Kai didžioji dalis sekos yra rutina, ir maža jos uodegėlė – progresas, tai gal ir kyla jausmas, kad progreso yra mažai. Labai svarbu šią mintį pagauti ir sustabdyti. Ne tame esmė, kiek daug progreso per vieną žingsnį padaryta. Svarbu, kad jis būtų sistemingas, ir “paklojamas” ant tinkamų ir stiprinamų įgūdžių pamato. Jei progreso bus daug per vieną žingsnį, sudeginsime pr daug jėgų ir pradės atrodyti, kad “netekome motyvacijos”. Tuo tarpu svarbiausia klaida buvo “užsiplėšti”. Pakartoti, ką žinau, ir padaryti trupinėlį daugiau – ilgalaikis progresas atrodo būtent taip.
Rutina ir progresas. 4 diena.
Jeigu kyla mintis, kad rutina ir progresas yra du skirtingi dalykai – visada verta vizualizuoti piramidę. Pirmas sluoksnis, pagrindas – atrodo niekur nepakilom. Antras, trečias, dešimtas. Gal jau kažkiek ir yra, nors klojam vienodą sluoksnį po sluoksnio. Kiekvienas pakartojimas atlikimą daro vis paprastesnį, nes mokomės ir stiprėjame, todėl kas kartą galime padaryti vis geriau, daugiau, aukščiau. Bet šių pakartojimų neatsirastų erdvės geresniam atlikimui.
Rutina ir progresas. 3 diena.
Rutinos svarbiausias psichologinis privalumas yra tai, jog rutina taupo smulkiems sprendimams reikalingus resursus. Mums nėra būtina kiekvieną kartą atidžiai rinktis ką rengtis, ką valgyti, ką veikt atsikėlus ar kaip planuoti savo darbą. Rutiną sukurti, be abejo, svarbu dėmesingai, nes įpročiams tikrai nėra svarbu, ar jūs optimaliai ir racionaliai kartojate žingsnius. Įpročiais virsta viskas, kas kartojama. Tačiau sykį sukonstravus gerą, naudingą, sveiką, efektyvią rytiną – ją perkelti į įpročius ir taip “automatizuoti” yra labai racionalu.
Rutina ir progresas. 2 diena.
Progresas – judėjimas pirmyn, link apibrėžto tikslo; taip pat dažnai numanoma – gerėjimo, tobulėjimo kryptimi, vystymasis. Yra ir tamsioji pusė – tobulėjant dalykai darosi labiau komplikuoti, yra daugiau istorijos (tiesiogine ir perkeltine prasme), kuri veikia dabartį ir ateitį (tiesa, tikrai nebūtinai neigiamai). Kartais minimalizmas yra tikslas, ir tada progresas yra visos struktūros supaprastinimas, o ne sudėtingumo augimas. Šiaip ar taip, progresas yra vektorius, judėjimas.
Rutina ir progresas. 1 diena
Rutina – tai reguliarus veiksmų sekos kartojimas, grandinėlė,kuria “prasukame” kiekvieną dieną, savaitę arba po kažkokio “jungiklio” arba tam tikru metu. Rutiną dažnaiu suvokiame kaip neigiamą dalyką ir esame linkę burnoti, bet kaip ir viskas gyvenime, rutina turi savo šviesą ir tamsią pusę. Tamsi pusė žada nuobodulį, sąstingį, užstrigimą. Šviesi pusė žada įprotį, lengvą atlikimą, mažą klaidų tikimybę. “Pem ant pem” 🙂
Pasitikėjimas savimi. 30 diena
Apibendrinkim. Pasitikėjimas savimi stiprėja, kai žinome ir pripažįstame savo stipriąsias puses (ne tas, kurių norim, o tas, kurias turim), nustatome realistiškus tikslus, nevengiame suklysti (tam, kad išmoktume daugiau), praktikuojame atlaidumą sau ir palaikome santykius su palaikančiais žmonėmis.
Pasitikėjimas savimi. 29 diena
Mokymasis yra gal ir ne savaime suprantamas, bet geras būdas auginti pasitikėjimą savimi. Čia padeda ir mokantis gaunamas dopaminas, ir gebėjimas vis geriau įvertinti vis augančius savo įgūdžius. Žinoma, nepadeda mintys “tai man vis tiek nieko neišeina” ir “tai kada aš čia išmoksiu daug”, bet padeda savo nuosavo progreso vertinimas, lyginant su savimi vakar ar pernai. Tinka bet koks mokymasis!
Pasitikėjimas savimi. 28 diena
Kūrybinė vizualizacija yra dažnai rekomenduojama technika pasitikėjimui savimi stiprinti. Tik čia man visada knieti patikslinti, kad tai ne tas pats kaip “face it till you make it”. Ne vaidinti yra tikslas, o įsivaizduoti, kaip mums sekasi tam, kad tam detaliai pasiruošti. Pergalė yra darbas, o ne atsitiktinė sėkmė. Jei galime įsivaizduoti, kaip ir kodėl viskas pavyksta, tada nebereikia ir jaudintis ar pavyks, vadinasi – pasitikime savimi.
Pasitikėjimas savimi. 27 diena
Vis tik svarbiausias pagrindas pasitikėjimui savimi augti yra sąmoningas savo sėkmės patyrimas. Tai reiškia veikiant bet ką, suvokti, kad man pasisiekė. Čia dažniausiai koją kiša:
- noras remtis kitų žmonių nuomone, nesipratinant ir nesimokant turėti nuosavus sėkmės ir nesėkmės kriterijus,
- savo sėkmės nurašymas atsitiktiniams veiksniams (“ai, čia nieko tokio, čia netyčia pavyko”)
- nebandymas kažką daryti, nes mažas žingsnis “neapsimoka” – kai tuo tarpu pasitikėjimui savimi svarbus ne žingsnio dydis ar žygdarbio užmojis, o tiesiog veiksmo sėkmė. Būtent todėl maži žingsniai yra gera strategija.
Pasitikėjimas savimi. 26 diena.
Įdomus reiškinys vyksta sportininkų galvose: tie, kurie savimi abejoja šiek tiek daugiau, negu tie, kurie savimi labai pasitikimi, per rungtynes pasirodo geriau (tyrimo nuoroda pabaigoje). Vadinasi, pasitikėjimas savimi neturi būti nežabotas. Geriausias įmanomam rezultatui kažkiek abejonės sukuria kiek daugiau streso, kuris “prideda sparnus”. Jeigu kažko imsimės visiškai atsipalaidavę, geriausio rezultato nepasieksime. Todėl ir į stresą, ir į nedidelę abejonę verta žiūrėti teigiamai. Žinoma, jei nepasitikėjimas visiškai stabdo nuo veiksmo, tada apie pagalbą nebekalbame.
Tyrimas: https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S1469029210000750