Category: Grupė “Šaukštas Proto”

Valia turi būti racionalus veiksmas. Apgalvotas, sąmoningas ir planuojamas. Nesilaikant tokio apribojimo, gali pasireikšti jau žinomas”John Henry” fenomenas – kai žmonės, širdingai siekdami užsibrėžtų tikslų, gali išnaudoti visus savo turimus resursus ir, kaip minimo fenomeno herojus, griūti negyvi. Valia yra jėga, kurią vertėtų taikyti ten, kur reikia, tiek, kiek reikia, atsižvelgiant į kitus norius, poreikius ir apribojimus. Gaila, bet “pasistengti dar” reiškinys niekur nedingsta. Nors jis ir turi savo privalumų, bet beatodairiškai jį taikant, gali pasirodyti, kad tai tebėra galvos daužymas į sieną.

Įdomus aspektas yra tai, ko savęs dažniau klausiame – “kodėl” ar “kaip”.

Jei dažniau klausiame “kodėl” – greičiau ir ryžtingiau pasirenkame obuolį, o ne saldainį. Jei dažniau klausiame “kaip” – laimi saldainis. Lyg priežastinių ryšių naudojimas kažkaip treniruotų tą patį raumenį, kurį naudojame valiai pasireikšti. O gal tame slypi ir treniruotės planas?

Valia yra susijusi su normomis ir nuostatomis. Tai nuolat aptinku, kai (visiškai tyčia!) situacijoje apibūdinime cukrų pakeičiu kokainu. Nes kokaino ir be jokios abejonės būtina vengti, ir negalima svarstyti, ir daugelis rastų visą jūrą valios jėgų jam atsispirti. O cukrui – ne. Nes cukrų vartoti galima. Nors ir viena, ir kita medžiaga yra sveikatai žalinga cheminė substancija, formuojanti stiprius įpročius ir trikdanti mąstymą. Bet tai, kad neturime normos vartoti kokainą, leidžia jai lengviau atsispirti, negu cukrui, kuriam netgi, sakyčiau, turime normas, skatinančias vartojimą (kaip tai – vestuvės ar gimtadienis be torto?…. ). Gaunasi, kad normos ir taisyklės yra išorinė, visų sutarimu saugoma valios apraiška, kuria, reikalui esant, galime pasinaudoti.

Tikiuosi, kad mane girdi ir radikalūs anarchistai ir liberalai, kurie nesusimąstydami neigia bet kokias normas. Jūsų jėgos irgi ne begalinės.

Pabandykim sukonstruoti pagalbos valiai procedūrą maisto akivaizdoje. Tam, kad valia “įsijungtų”, ją reikia “pakūrenti” – sąmoningai sau įvardinti, kas yra nepageidaujamos norimo maisto savybės, kokios neigiamos pasekmės nutiks (ar padidės jų tikimybė), kokią kainą mokėsime už akimirkos džiaugsmą. Tada valia turi iš kur “semtis jėgų” ir bus pagalbininkė – net po to, jei tą maistą vis tik suvalgėte. Tyrimų rezultatai rodo, kad net tokiu atveju tikimybė ateityje vėl valgyti tą maistą,kurio žalą ką tik išanalizavote, vis tiek mažėja. Šalia tai pat verta analizuoti, kodėl ir kaip maistas, kuris yra sveikas, jums padės ir atneš pageidaujamų pasekmių.

Ir dar, visada pasirūpinkite, kad sveikas maistas būtų skanus. Žinau, kokia spontaniška mintis šauna į galvą – nemoku, nežinau, nebūna – bet ji tikrai neteisinga. Tam reikia tik truputėlio žinių.

Su valia ir valgymo buvo atliktas įdomus eksperimentas. Dalyviams buvo prstatytas naujas užkandis, ir apibūdintas kaip labai skanus. Dalyviai jį suklasifikavo kaip “labai nesveiką” – o tuos užkandžius, kuriuos pristatė kaip tik skanius, jie klasifikavo kaip sveikesnius. Taip, dar net neparagavus ir nepamačius užkandžio, buvo sukurta savkontrolės reakcija, sauganti nuo ypač skanaus užkandžio valgymo. Tada dalyviams buvop pasiūlytas didelis dubuo bulvių traškučių (kurie buvo pristatyi kaip labai skanūs), kitiem dalyviams lygiai tie patys traškučiai, pristatyti kaip “tik skanūs”, buvo pasiūlyti trijuose mažesniuose dubenėliuose. Pirma dalyvių grupė įvertino traškučius kaip kaloringesnius, ir suvalgė jų mažiau (nors paprastai iš didesnių lėkščių suvalgome daugiau), negu “trijų dubenėlių” grupė.

Taigi, mažai patrauklus maistas kažkodėl vertinamas kaip sveikesnis, ir savikontrolė nėra pažadinama. Mažos pagundos todėl ir yra žalingesnės, nes pro savikontrolės vartus prasmunka nepastebėtos. Ne taip retai patys sau taip ir “padedame”, sakome, kad “čia tik nedaug”.

Gal nuostabu, o gal ir visai ne, bet vienas iš dažniausiai pasitaikančių uždavinių valiai yra atsispirti skaniam, bet nesveikam maistui. Žvirblis rankoje yra akimirksniu patiriamas malonumas iš skonio, vėliau malonumas iš gliukozės ar riebalų. Briedis girioje yra nevirškinimas, užburtas nuovargio ir energijos antplūdžio ratas, kepenys, nutukimas, diabetas, kraujagyslės… Viena iš kontrolės formų gali būti valgymas ne namuose, o restoranuose – tačiau perdėtas išlaidavimas restorano maistui gali būti ir silpnos savikontrolės, o mūsų aptariamu atveju – valios – ženklas.

Jei klausiat, kaip tai keisti – tai atsakyams paprastas. Planuoti. Valgyti restorane X kartų per numatytą laiką (matyt, kad tai nebus “”kasdien”), ir keliais kartais dažniau valgyti namuose, savo pasigamintą maistą. Net jei nemėgstate, nenorite, galvojate, kad neturite laiko maisto gaminimui – čia pasirinkimų yra daugiau, negu atrodo iš pradžių, o valios jausmui čia bus neregėtai gera traniruotė.

Stipriai valiai reikalingi keli psichologiniai mechanizmai: emocijų reguliavimas, savikontrolė, gebėjimas valdyti stresą, išlaikyti dėmesį, pozityvi nuostata apie augimą ir optimizmas. Kiekviena iš šių savybių gali būti stiprinama, ugdoma, treniruojama – todėl kas kartą, pagalvojus “aš neturiu valios” ir su tokia išvada sustojus, liksime neteisūs. Tokia išvada nieko nepaaiškina ir niekaip nepadeda (nebent pagalba laikysime leidimą sau sustoti šiame taške).

Valios fenomeno tyrėjai kalba apie atsparumą – gebėjimą nepalūžti, nutikus nepalankioms aplinkybėms, o vis tik palūžus – atsikelti ir eiti toliau. Tai galima sieti ir su motyvacija, ir su ryžtu, ir su tikslo siekimu. Gal todėl valios terminas ir yra toks įdomiai susiliejęs su kitais vidiniais reiškiniais, ir sunkiai apčiuopiamas. Bet atsparumas, kaip valios apraiška, man tikrai labai patinka. Panašu į dvinarę sistemą, kur valia ir atsparumas vienas kitą palaiko, stiprina ir papildo.

Balansuojančio savikontrolės (?, angliškai Counteractive Self-Control) teorija skelbia, kad valios mechanizmas pagrįstas sąmoningu greito atpildo sumenkinimu ir tolimo atpildo sureikšminimu. Taip stengiamės subalansuoti impulsyviai daromą “žvirblio rankoje” sprendimą. Ar tai visada įvyksta sąmoningai – geras klausimas, aš balsuočiau už tai, kad tikrai ne visada. Bet tokiam subalansavimui be abejo padėtų išankstinis nusiteikimas – jei numanome, kad pateksime į valios pastangų reikalaujančią situaciją, ai būsimų tolimų privalumų pasikartojimas tikrai padėtų.

Viena iš įdomių teorijų, susijusių su valia, vadinasi “ego depletion” ( ego išsekimo?). Ji tvirtina, kad valia yra baigtinis resursas, ir jei išnaudojame vienoje srityje, kitai sričiai jos gali pritrūkti. Galiausiai paklodė gali būti per maža, ir visur šaunuoliais būti gali nepavykti.