Kam mums reikia rutinos? Visų pirma, bet kokia “kaip visada” veiksmų seka mus saugo nuo begalės smulkių ir dažniausiai mažai vertingų sprendimų. Keltis ar pagulėti? Kavos ar arbatos? Žalią megzinį ar mėlyną? Jei sustotume kasdien nuspręsiti dėl visų pasirinkimų, jau link 11 būtume pervargę. Eva Krockow nuomone, mes per dieną padarome daugiau nei 35 tūkstančius sprendimų. Vien galvojant apie skaičių, ima nuovargis.
Rutina ir nuotykiai. 2 diena
Nuotykiai – priešingai, yra kažkas netikėto, visiškai neįprasto, ir dažniausiai apie tai kalbame ar galvojame pozityviai. Jei norime papasakoti apie nemalonų netikėtumą, dažniausiai šio žodžio neminime. Kaip ir su rutina, pradėkime tartis, kad tai yra tik netikėtas, neplanuotas įvykis, ir tai nebūtinai yra džiaugsmo ir laimės kupinas įvykis. Nuotykaims skirsim antrą pusę mėnesio.
Rutina ir nuotykiai. 1 diena
Rutina – kažkas, ką darome reguliariai, nesvabu kokio da=numo intervalais. Kas rytą, kas valandą, kas mėnesį, kas metus. Dažniau kalbame apie kasdienes rutinas, todėl ir apie darbotvarkes. Rutina nereiškia nuododžios veiklos – tačiau tai, ką kartojame dažnai, dažniausiai emocijų mums nekelia (o tai turi ir gerą, ir blogą puses). Pradėkim tartis, kad rutina yra tik apie pasikartojimą ir struktūrą, o ne apie emocinį šio reiškinio vertinimą. Rutinai skirsim pirmą pusę mėnesio.
Dvasinės praktikos. 30 diena
Po visų šitų dienų skaitymo apie dvasines praktikas, norisi viską užurišti viena mintimi. Žmonės imasi dvasinių praktikų, nes taip sprendžia kažkokias savo problemas, stiprina savo dvasinius resursus (nes jų trūksta realiai, arba norisi būti pasiruošus teoriškai). Kokia forma praktika bebūtų, ji yra tam tikra saviterapijos forma. Arba tai yra kultūrinė tradicija, kurios laikomės siekdami identifikuotis kaip “mes budistai” arba “mes lietuviai”. Tradicijų laikymasis nebūtinai yra dvasinė praktika ir nebūtinai kažką sprendžia – bet be jų gal problemų ir būtų? Gal tada jaustumėm daugiau sunkumų, ir ieškotumėm kokių nors aktyvesnių praktikų? Gal. Dabar tikrai sunku pasakyti.
Tikiuosi, kad pradinis klausimas dabar jau kiek aiškesnis …
Dvasingumo praktikos. 29 diena
Mano akį patraukė rečiau minima, bet labai gerai deranti su žiniomis apie psichikos struktūrą ir veikimą, mintis – dėmesingas grožio stebėjimas aplinkoje. Gražus oras, paukštis, melodija, žodis, judesys, paveikslas, automobilis.. bet kas. Akimirka sustoti ir pasigrožėti bet kuo yra akimirka, kurią galime skirti pozityvioms emocijoms. O jei tam skirsime penkias, dešimt minučių – tai nauda jau gali būti apčiuopiama. Bet tam reikia iš tiesų skirti centrinę dėmesio lauko dalį. Jaučiu, pradėsiu tai daryti tuoj pat.
Dvasingumo praktikos. 28 diena
Tiek daug įvairių praktikų turime todėl, kad įvairiems žmonėms veikia įvairūs dalykai. Rasti savo praktiką yra tinkamas sprendimas, netinkamas sprendimas yra pabandyti kažką atsitiktinai vieną kartą, ir visiems laikams nuspręsti, kad “tai ne man”. Aišku, tai tinka ir kitiems dalykams. Kiekvienam žmogui gerai skirti laiko dalykams, kurie “make you hmmmm”, kaip toj dainoj. Jeigu tinka šokti – šokir, tinka skaityti- skaitykit, tinka melstis – melskitės. Kiekvienas turim savo mėgstamas ir savo stipriąsias puses, kurios gali padėti ir čia. Man patinka raustis žemėje.
Dvasingumo praktika. 27 diena
Viena iš rečiau minimų, bet man labai patinkančių šiuolaikinių dvasinių praktikų – vienybės su aplinkiniu pasauliu patyrimas. Pavyzdžiui, apmąstant visas stebimas gyvybės formas, jų ekosistemas, jų poveikį viena kqitai ir suvokimą, kaip žmogus yra neatskiriama šio ciklo dalis. Iš šios pusės net biologijos vadovėlio skaitymas yra dvasinė praktika. Kaip ir suvokimas apie mulčiuojamą daržą ar maisto mišką, ar japoniškai žavintis mišku shinrin-yoku praktikoje.
Dvasingumo praktikos. 26 diena
Panašu, kad dėkingumo praktika yra dažniausiai taikoma ir rekomenduojama ir pozityviosios psichologijos technikų. Būtent ja dalijuosi kiekvieną vakarą rašydama įrašus “Gera diena”. Mano dienos būna visokios, bet būtent jiems per visą dieną renku ir kaupiu akimirkas, kurios padeda subalansuoti dienos paveikslą. Net jei rašau tai verkdama.
Dvasinės praktikos. 25 diena.
Seligmano darbuose buvo išgrynintos kelios vertybės ar, sakykim, praktikos, kurios turėtų stiprinti suvokiamą laimę: išmintis, drąsa, humanizmas, teisingumas, kantrybė/savitvarda (angliškai temperance) ir transcedencija (ribų peržengimas). Kaip praktikos gal skamba ir abstrakčiai – o gal ir ne taip stipriai.
Dvasinės praktikos. 24 diena.
Sutinku, ne visos dvasinėa praktikos ramina ir atpalaiduoja. Bet taip gal ir neturi būti. Diskomfortą ir kartais kančią keliančios praktikos padeda pasiekti kitą tikslą – sukoncentruoja dėmesį į pasirinktą objektą. Nemanyčiau, kad pats dvasinis ar fizinis skausmas yra tikslas, jis yra tik priemonė, kuri nepadeda pasiekti susikaupimo tikslo. Kaip nebūtų gaila, bet save žalojantys žmonės naudoja lygiai tą pačią schemą tiems patiems tikslams, tik viduramžiais save plakti rimbu buvo labai dvasinga, o dabar labai ligota. Iš psichologijos pusės žiūrint, rezultatas tas pats, mobilizacija.