Month: December 2023

Nuotykis visada nutinka už kasdienybės ir komforto ribų, todėl visada yra galimybė kažko išmokti. Todėl, kad nuotykyje visada yra dalis nežinomybės – jame visada yra dalis baimės ir neužtikrintumo, kurie ką nors gali sulaikyti nuo nuotykio. Nuotykyje visada yra dalis diskomforto – bet, vertinant viską, tai yra būtina mokymosi sąlyga. Nuotykio patyrimas visada sukuria ypatingą ryšį tarp žmonių – nes esame vienas kitą pamatę tokiose sąlygose, nežinomybėje ir diskomforte. Todėl žmonės sako “kopti į kalnus” ir “eiti į žvalgybą”.

Nuotykių (netikėtų naujų nutikimų pasikartojimas) yra svarbus tam, kad žmogus mokytųsi ir kauptų žinias. Būtent sėkmingų nuotykių. Mokymasis yra pagrindinis būdas prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Todėl turime ypatingai stiprius mechanizmus, kurie aptarnauja mokymąsi ir tuo pačiu – nuotykius. Būtent iš čia gali gimti labai palankus nuotykių vertinimas.

Nuotykių pomėgis yra tiesiogiai susijęs su praeities “nuotykiavimu”. Jei yra prisiminimų apie tai, kad nuotykis pavyko – tada yra motyvacijos jį kartoti. Jeigu dėl kažkokių priežasčių nuotykiai nevyksta – tada nėra net galimybės galvoti, kad tai yra gerai, nebent tokias išvadas galima daryti stebinti kitus žmones (tačiau tai kitokios rūšies motyvacija).

Didžiausia nuotykio džiaugsmo dalis ir yra dopaminas, dovana sau patiems už tai, kad nuotykį įveikėm. Žmonės su liūdnesne patirtimi, kai jiems netikėtumai dažniau baigiasi blogai, negu gerai, dažniau yra linkę netikėtumų nemėgti. Iš tiesų jie daro vienintelę logišką išvadą savo patirties kontekste – paprastai tai gerai nesibaigia, kodėl man tai turėtų patikti?…

Dažnai nuotykiai savyje turi kažkokią dalį pavojaus. Kartais pavojaus vaidmenį atlieka neapibrėžtumas, kuris vis tiek laikomas grėsme. Tačiau nuotykis būna pavykęs tada, kai mums tą neapibrėžtumą ir nežinomybę pavyksta įveikti. Prastai pasibaigę nuotykiai nepalieka nei malonių prisiminimų, nei yra kažkas, ką labai jau norėtumėm kartoti.

Nuotykis – sakykim, paraidžiui, netikėtas nutikimas, įvykis. Tai, kad nutinka kažkas netikėto, sitpriai sufokusuoja ir sumobilizuoja daugelį mūsų reakcijų, o smegenys paskuba apdovanoti save pačios už tai, kad sureagavo taip gerai (na gerai, iš tiesų tai reakcijos dalis, tik mes įprantame šį drugelių pilve jausmą laikyti maloniu).

Toks mažesnis, apie kurį rečiau pagalvojame – bet kai pagalvojame, gal net ir svarbesnis. Rutinų reikia ne tik vaikams, darbams, bet ir artimiems santykiams. Apsikabinimų, pasimatymų, filmų, dovanų, pasikalbėjimų, pasižadėjimų. JEigu galvojate, kad tai nedžiugina, kad tai būtinai turi būti staigmenos – klystat, ir labai stipriai. Laukiamas malonumas yra lygiai toks pat malonus, plius labai malonu laukti.

Nebūtų labai jau neįprasta, jeigu visos jūsų mintys apie rutiną būtų apie tai, kaip reikia susiimti, prisiversti, susistruktūruoti. Bet į rutiną svarbu įtraukti ir malonių dalykų – taip jie ne tik susitprins kitus šalia esamus veiksmus, bet palaikys ir visą veiksmų grandinę. Rutina nėra būdas save bausti, rutina yra bėgiai jūsų greitaeigiam traukiniui.

Kalendorius yra vienas iš svarbiausių įrankių, ugdant rutiną. Visų pirma todėl, kad jis negailestingai teisingai rodo, kiek turit laiko, todėl labai gerai nuleidžia ant žemės norus į vieną dieną suspėti suspausti penkias (tai niekada nėra gerai, nes sukeia tik nsuivylimą, kad “man nepavyko”, lyg tai bet kaa bet kam būtų įmanoma…). Dauguma kalendorių moka “pypytelėti” ir priminti, kad dabar jau laikas kažkuo užsiimti, ir toks išorinis ženklas dažniausiai yra pakankamas postūmis imtis veiksmo. Jeigu nebandot naudoti kalendoriaus – būtinai pabandykite.

Rutinai susiformuoti reikai laiko, nes reikia įpročių. Įpročiai formjuojasi per laiką, kartojant veiksmą. Nebus kartojimo – nebus įpročio, ir čia reikia kartoti ne galvojimą, o veiksmą. Kiek reikia pakartojimų, yra labai individualu, ir nereikia tikėtis įpročio nei po vieno, nei po trijų pakartojimų. Galvokim apie kelioka-keliasdešimt kartų. TAčiau tai būtinai ir besąlygiškai įvyksta, ir nėra jokio pagrindo galvoti, kad tai “neveikia”.